Sonia dar nežinojo, kad vaikų prieglaudų yra įvairiose šalyse, jos įkurtos seniai, ir ne visi vaikai įsūnijami ir įdukrinami, kad daugumai iš jų lemta gyventi be tėvų. Niekas neįdukrino ir Sonios.
Tačiau jos gyvenimas susiklostė nestandartiškai. Tuo metu būrys charkoviečių sutarė netoli nuo miesto pasistatyti savo kaimą. Jiems pasisekė gauti šimtą penkiasdešimt hektarų žemės, ir šimtas dvidešimt šeimų, kiekviena paėmusi po hektarą, pradėjo kurti savo giminės sodybas.
Vienas sklypas iš krašto liko be šeimininko, ir tie charkoviečiai nusprendė jį atiduoti kokiam nors vaikui iš vaikų namų. Taip jau atsitiko, kad pasirinkta buvo mažoji Sonia. Kažkuris iš charkoviečių atvežė ją su jos auklėtoja į tą sklypą. Auklėtoja pradėjo aiškinti mažylei:
- Matai, Sonia, štai įkalti kuoleliai ir tarp jų įtempta virvutė. Už tos virvutės - tavo žemė, visas hektaras. Ją tau padovanojo žmonės, kurie šalia tavęs irgi pasiėmė po hektarą ir sodins ten sodus, statys namus. Tu, kai paaugsi, taip pat galėsi pasistatyti namą ir užsiveisti sodą. Tavo žemė tavęs lauks.
Mergaitė priėjo prie virvutės, palietė ją ir dar paklausė auklėtoją:
- Vadinasi, už tos virvutės mano žemė, ir aš už virvutės galėsiu daryti viską, ką pati nuspręsiu daryti?
- Taip, Sonia, tavo žemė ir visa, kad ten užaugs, bus tik tavo.
- O kas ten užaugs?
- Na, matai, kol kas auga paprasta žolė. Tačiau gretimuose sklypuose, pažiūrėk, žmonės jau pasodino obelaičių, kriaušių ir daug kitokių vaismedžių, jų sodai netrukus ims žydėti. Ir tu, kai paaugsi, galėsi pasirinkti, kur ir ką pasodinti savo žemėje, kad būtų gražu kaip pas kitus.
...Sonia, kaip ir kiti vaikai iš vaikų namų, niekada neturėjo jokios savo erdvės, net mažulyčio kampelio.
Ir štai dabar ji stovi už virvutės, kur viskas tik jos. Ir žolė, ir gyvi žiogai joje, ir nedidukas berželis. Liesa, mažutė, ji atsigręžė į auklėtoją. Ir ryžtingai paprašė:
- Prašau jus, labai labai prašau, leiskite man čia pabūti. Jūs važiuokite, o aš pareisiu pati.
- Kaipgi tu pareisi, juk nuo čia - trisdešimt kilometrų?
- Pareisiu, - tvirtai atsakė Sonia. - Eisiu ir pareisiu. Gal autobusu parvažiuosiu. Prašau man leisti savo žemėje pabūti visai vienai.
...Vaikų namuose iškilo problema, kuri iš pradžių visiems atrodė neišsprendžiama. Sonia kiekvieną dieną prašė auklėtojų, kad leistų jai nuvažiuoti į savo žemę. Paaiškinimai, kad ji per maža, jai per anksti vienai važinėti autobusais, o vežioti ją auklėtojai negali, nes nėra kaip palikti kitų vaikų, nepadėjo.
...Kaimynai sutiko mergaitę pagloboti, ir, kai prasidėjo vasaros atostogos, pats direktorius padėjo jai į „Žigulių" bagažinę susikrauti dviems savaitėms maisto, kastuvą, grėblį, kauptuką, ryšelį su sėklomis...
...O Sonia taip visą vasarą ir išgyveno palapinėje, savo žemėje. Sklypo vidury puikiais žiedais pražydo jos gėlynas. Lysvėse suvešėjo svogūnai ir ridikėliai, ir visa kita.
Vakarais, dienoms sutrumpėjus, dažnai buvo galima matyti, kaip žiba žiburėlis palapinėje po berželiu. Kiekvieną vakarą Sonia skaitė knygas apie liaudies mediciną ir vis piešė savo piešimo sąsiuviny, kaip kada nors atrodys jos žemė.
Kai vasarai besibaigiant galiausiai atvažiavo jos paimti senutėlis vaikų namų mikroautobusas, aš padėjau sukrauti Sonios turtą. O turto buvo nemažai. Vien tik žolynų padžiovinta gal pora šimtų pluoštelių. Maišas bulvių, trys moliūgai. Apskritai, prikrovėme pilną mikroautobusą. Aš paklausiau Sonią:
- Na, ką tu manai daryti kitais metais? Ar tau palapinę pasaugoti?
- Aš būtinai atvažiuosiu per artimiausias atostogas. Nuo pat pirmos dienos atvažiuosiu į savo žemę. Jūs - geras kaimynas, dėde Kolia. Ačiū jums!
...Ėmiau visus įtikinėti, kad nedovanotų mergaitei nieko, ko ji neprašo, nes nepriims. Tačiau netrukus įvyko kažkas netikėta. Pro Sonios sklypą iš ežero bėgo berniukų tuntas, o jo priešaky savo šaunų dviratį mynė verslininko sūnus Ėdikas. Jis visą laiką mėgo iš Sonios pasišaipyti, vadino ją maže, nors pats tebuvo trimis metais už ją vyresnis.
- Ei, maže, - sušuko Soniai Ėdikas, - tu vis galvoji ir galvoji, kaip savo sklypą suplanuoti, ar nenusibosta? Verčiau eime su mumis reto reginio pasižiūrėti.
- Kokio reginio? - paklausė Sonia.
- Mano tėtis dabar degins statybininkų vagonėlį. Va šitą, matai? Pas mus dėl viso ko jau ir gaisrininkų mašina atvažiavo.
... Ėdikas paėmė už rankos Sonią, stovinčią vaikų būry, ir privedė prie tėvo:
- Pasakyk, kad sutinki pasiimti šitą būdelę. Pasakyk.
- Sutinku, - tyliai atsakė Sonia.
Ak, ir nebesitvėrė verslininkas savyje, taip didžiavosi sūnumi. Tik pamanykit, iš nieko neima nieko užsispyrėlė Sonia, ir tik iš jo Ėdiko sutiko priimti dovaną.
Kai vaikai išsiskirstė, pasišaukė verslininkas visą apdailos brigadą, dirbančią jo kotedže, ir sako brigadininkui:
- Taigi, vyručiai, imkite kokių tik reikia medžiagų, dirbkite dieną naktį, moku pagal dvigubą tarifą, bet per dvi dienas kad man būtų šio vagonėlio viduj europinio lygio butas. Iš lauko pusės tegu ir būna toks apšepęs. Tačiau viduj...
... Praėjo dešimt metų. Sonia baigė mokyklą ir jau ištisus metus gyveno savo sodyboje, o aplinkui buvo daug gražių kotedžų, skendinčių įvairiausioj augalijoj, žydinčiuose soduose. Tačiau Sonios sodyba buvo pati geriausia, pati gražiausia.
... Kartą pasisvečiuoti pas savo tėvus, dabar jau visai persikėlusius gyventi į sodybą, parvažiavo Ėdikas. Jis jau buvo trejus metus mokęsis prestižiniame Amerikos universitete. Jam turėjo daryti sudėtingą operaciją, - tikriausiai nuo užjūrio vandens ir maisto jam buvo sunegalavusios kepenys ir inkstai, - tai prieš operaciją Ėdikas ir nusprendė savaitėlę pasisvečiuoti pas tėvus. Zinaida, Ėdiko motina, jam pasiūlė:
- Sūneli, gal nueikime pas mūsų žiniuonę. Kas žino, gal ji padės.
- Ką tu, mama, argi tokiame amžiuj mes gyvenam? Ten, Vakaruose, medicinos lygis jau seniai aukštas. Viską, ką tik reikia, ir išpjaus, ir pakeis. Nesirūpink. Neisiu aš pas jokias šundaktares bobutes. Dabar ne viduramžiai.
- O aš tau pas bobutes ir nesiūlau. Pameni mažą mergaitę iš vaikų namų mūsų kraštiniam sklype? Visi stebėjosi, o ji pati viena visą hektarą žemės įdirbo!
... - Taip! Puikiai ji susitvarkiusi, - neslėpdamas susižavėjimo pasakė Ėdikas, kai jiedu su motina priėjo Sonios sodybą. - Kol visi mūsų žmonės visas savo jėgas skyrė kuo didesnių namų ir mūrinių tvorų statybai, jinai iš tikrųjų kūrė rojų. Tik pasižiūrėk, mama, kokia graži gyvatvorė!
- Jeigu pamatytumei jos sodą, tai dar ne taip žavėtumeis. Tik toli gražu ne kiekvieną ji į savo sodą įsileidžia, - pridūrė Zinaida, pravėrė vartelius ir garsiai šūktelėjo: - Sonia, jei esi namie, pasirodyk. Sonia, ar tu namie?
Namelio - buvusio vagonėlio - durys atsidarė, ir į prieangį išėjo mergina. Grakščiai ji permetė už pečių kietai supintą rusvą kasą. Pamatė Zinaidą su sūnumi, ir jos skruostuose plykstelėjo raudonis. Ji užsisegė prigludusios palaidinukės viršutinę sagutę, neskubria, lengva ir drauge grakščia eigastimi nulipo laipteliais ir pasuko takeliu link vartelių, prie kurių stovėjo Zinaida ir Ėdikas.
- Sveika, teta Zina, - pasakė jaunoji gražuolė. - Malonu, kad parvažiavote, Eduardai. Jei norit, eime į mano namus ar į sodą.
... - Žinai, Sonia, - toliau kalbėjo Zinaida, eidama į sodą, - mano sūnui bėda, jo laukia operacija. Nors ta operacija bus Amerikoje, vis dėlto man, motinai, kažkodėl neramu.
Sonia sustojo, atsigręžė ir paklausė Ėdiką:
- Kas gi jums skauda, Eduardai?
- Širdis, - slopiu balsu atsakė Ėdikas.
- Kaipgi širdis? - sušuko Zinaida. - Juk sakei - kepenys, inkstas. Vadinasi, melavai, kad būčiau ramesnė?
- Nemelavau. Va dabar širdis, mama, kad ėmė daužytis! Tik paliesk, pajusi, kaip daužosi, - ir, paėmęs motinos ranką, Ėdikas prispaudė sau prie krūtinės, - jauti? Atrodo, ims ir iššoks, jeigu tu neįkalbėsi šios gražuolės tuoj pat už manęs tekėti.
... Ėdikas priėjo prie Sonios ir tyliai paklausė:
- Sonia, kodėl jūs už nieko neištekėjote?
- Todėl, - tyliai atsakė Sonia, - kad aš laukiau tavęs, Ėdikai.
- Tai bent juokdariai, bet kodėl judu iš motinos šaipotės?
- Palaimink mus, mama, tučtuojau, aš nejuokauju, - tvirtai pasakė Ėdikas ir paėmė Sonią už rankos.
- Ir aš nejuokauju, teta Zina, - rimtai pasakė Sonia.
... - Suprask, tėve, - kalbėjo Ėdikas, - pasistatėme čia mes rūmus su priestatais visokiausiais ant pusės hektaro. O tokio gražumo kaip Sonios sodyboje ir tokio oro pas mus nėra. Reikėtų bent pusę nugriauti.
Verslininkas paskui visą savaitę gėrė. Tačiau, kaimynus stebindamas, priestatus ėmė griauti. Ir vis niurnėjo:
- Pristatėme čia visko per savo kvailumą, vaikaičiai nepanorės net apsilankyti į tokias katakombas.
Tačiau jos gyvenimas susiklostė nestandartiškai. Tuo metu būrys charkoviečių sutarė netoli nuo miesto pasistatyti savo kaimą. Jiems pasisekė gauti šimtą penkiasdešimt hektarų žemės, ir šimtas dvidešimt šeimų, kiekviena paėmusi po hektarą, pradėjo kurti savo giminės sodybas.
Vienas sklypas iš krašto liko be šeimininko, ir tie charkoviečiai nusprendė jį atiduoti kokiam nors vaikui iš vaikų namų. Taip jau atsitiko, kad pasirinkta buvo mažoji Sonia. Kažkuris iš charkoviečių atvežė ją su jos auklėtoja į tą sklypą. Auklėtoja pradėjo aiškinti mažylei:
- Matai, Sonia, štai įkalti kuoleliai ir tarp jų įtempta virvutė. Už tos virvutės - tavo žemė, visas hektaras. Ją tau padovanojo žmonės, kurie šalia tavęs irgi pasiėmė po hektarą ir sodins ten sodus, statys namus. Tu, kai paaugsi, taip pat galėsi pasistatyti namą ir užsiveisti sodą. Tavo žemė tavęs lauks.
Mergaitė priėjo prie virvutės, palietė ją ir dar paklausė auklėtoją:
- Vadinasi, už tos virvutės mano žemė, ir aš už virvutės galėsiu daryti viską, ką pati nuspręsiu daryti?
- Taip, Sonia, tavo žemė ir visa, kad ten užaugs, bus tik tavo.
- O kas ten užaugs?
- Na, matai, kol kas auga paprasta žolė. Tačiau gretimuose sklypuose, pažiūrėk, žmonės jau pasodino obelaičių, kriaušių ir daug kitokių vaismedžių, jų sodai netrukus ims žydėti. Ir tu, kai paaugsi, galėsi pasirinkti, kur ir ką pasodinti savo žemėje, kad būtų gražu kaip pas kitus.
...Sonia, kaip ir kiti vaikai iš vaikų namų, niekada neturėjo jokios savo erdvės, net mažulyčio kampelio.
Ir štai dabar ji stovi už virvutės, kur viskas tik jos. Ir žolė, ir gyvi žiogai joje, ir nedidukas berželis. Liesa, mažutė, ji atsigręžė į auklėtoją. Ir ryžtingai paprašė:
- Prašau jus, labai labai prašau, leiskite man čia pabūti. Jūs važiuokite, o aš pareisiu pati.
- Kaipgi tu pareisi, juk nuo čia - trisdešimt kilometrų?
- Pareisiu, - tvirtai atsakė Sonia. - Eisiu ir pareisiu. Gal autobusu parvažiuosiu. Prašau man leisti savo žemėje pabūti visai vienai.
...Vaikų namuose iškilo problema, kuri iš pradžių visiems atrodė neišsprendžiama. Sonia kiekvieną dieną prašė auklėtojų, kad leistų jai nuvažiuoti į savo žemę. Paaiškinimai, kad ji per maža, jai per anksti vienai važinėti autobusais, o vežioti ją auklėtojai negali, nes nėra kaip palikti kitų vaikų, nepadėjo.
...Kaimynai sutiko mergaitę pagloboti, ir, kai prasidėjo vasaros atostogos, pats direktorius padėjo jai į „Žigulių" bagažinę susikrauti dviems savaitėms maisto, kastuvą, grėblį, kauptuką, ryšelį su sėklomis...
...O Sonia taip visą vasarą ir išgyveno palapinėje, savo žemėje. Sklypo vidury puikiais žiedais pražydo jos gėlynas. Lysvėse suvešėjo svogūnai ir ridikėliai, ir visa kita.
Vakarais, dienoms sutrumpėjus, dažnai buvo galima matyti, kaip žiba žiburėlis palapinėje po berželiu. Kiekvieną vakarą Sonia skaitė knygas apie liaudies mediciną ir vis piešė savo piešimo sąsiuviny, kaip kada nors atrodys jos žemė.
Kai vasarai besibaigiant galiausiai atvažiavo jos paimti senutėlis vaikų namų mikroautobusas, aš padėjau sukrauti Sonios turtą. O turto buvo nemažai. Vien tik žolynų padžiovinta gal pora šimtų pluoštelių. Maišas bulvių, trys moliūgai. Apskritai, prikrovėme pilną mikroautobusą. Aš paklausiau Sonią:
- Na, ką tu manai daryti kitais metais? Ar tau palapinę pasaugoti?
- Aš būtinai atvažiuosiu per artimiausias atostogas. Nuo pat pirmos dienos atvažiuosiu į savo žemę. Jūs - geras kaimynas, dėde Kolia. Ačiū jums!
...Ėmiau visus įtikinėti, kad nedovanotų mergaitei nieko, ko ji neprašo, nes nepriims. Tačiau netrukus įvyko kažkas netikėta. Pro Sonios sklypą iš ežero bėgo berniukų tuntas, o jo priešaky savo šaunų dviratį mynė verslininko sūnus Ėdikas. Jis visą laiką mėgo iš Sonios pasišaipyti, vadino ją maže, nors pats tebuvo trimis metais už ją vyresnis.
- Ei, maže, - sušuko Soniai Ėdikas, - tu vis galvoji ir galvoji, kaip savo sklypą suplanuoti, ar nenusibosta? Verčiau eime su mumis reto reginio pasižiūrėti.
- Kokio reginio? - paklausė Sonia.
- Mano tėtis dabar degins statybininkų vagonėlį. Va šitą, matai? Pas mus dėl viso ko jau ir gaisrininkų mašina atvažiavo.
... Ėdikas paėmė už rankos Sonią, stovinčią vaikų būry, ir privedė prie tėvo:
- Pasakyk, kad sutinki pasiimti šitą būdelę. Pasakyk.
- Sutinku, - tyliai atsakė Sonia.
Ak, ir nebesitvėrė verslininkas savyje, taip didžiavosi sūnumi. Tik pamanykit, iš nieko neima nieko užsispyrėlė Sonia, ir tik iš jo Ėdiko sutiko priimti dovaną.
Kai vaikai išsiskirstė, pasišaukė verslininkas visą apdailos brigadą, dirbančią jo kotedže, ir sako brigadininkui:
- Taigi, vyručiai, imkite kokių tik reikia medžiagų, dirbkite dieną naktį, moku pagal dvigubą tarifą, bet per dvi dienas kad man būtų šio vagonėlio viduj europinio lygio butas. Iš lauko pusės tegu ir būna toks apšepęs. Tačiau viduj...
... Praėjo dešimt metų. Sonia baigė mokyklą ir jau ištisus metus gyveno savo sodyboje, o aplinkui buvo daug gražių kotedžų, skendinčių įvairiausioj augalijoj, žydinčiuose soduose. Tačiau Sonios sodyba buvo pati geriausia, pati gražiausia.
... Kartą pasisvečiuoti pas savo tėvus, dabar jau visai persikėlusius gyventi į sodybą, parvažiavo Ėdikas. Jis jau buvo trejus metus mokęsis prestižiniame Amerikos universitete. Jam turėjo daryti sudėtingą operaciją, - tikriausiai nuo užjūrio vandens ir maisto jam buvo sunegalavusios kepenys ir inkstai, - tai prieš operaciją Ėdikas ir nusprendė savaitėlę pasisvečiuoti pas tėvus. Zinaida, Ėdiko motina, jam pasiūlė:
- Sūneli, gal nueikime pas mūsų žiniuonę. Kas žino, gal ji padės.
- Ką tu, mama, argi tokiame amžiuj mes gyvenam? Ten, Vakaruose, medicinos lygis jau seniai aukštas. Viską, ką tik reikia, ir išpjaus, ir pakeis. Nesirūpink. Neisiu aš pas jokias šundaktares bobutes. Dabar ne viduramžiai.
- O aš tau pas bobutes ir nesiūlau. Pameni mažą mergaitę iš vaikų namų mūsų kraštiniam sklype? Visi stebėjosi, o ji pati viena visą hektarą žemės įdirbo!
... - Taip! Puikiai ji susitvarkiusi, - neslėpdamas susižavėjimo pasakė Ėdikas, kai jiedu su motina priėjo Sonios sodybą. - Kol visi mūsų žmonės visas savo jėgas skyrė kuo didesnių namų ir mūrinių tvorų statybai, jinai iš tikrųjų kūrė rojų. Tik pasižiūrėk, mama, kokia graži gyvatvorė!
- Jeigu pamatytumei jos sodą, tai dar ne taip žavėtumeis. Tik toli gražu ne kiekvieną ji į savo sodą įsileidžia, - pridūrė Zinaida, pravėrė vartelius ir garsiai šūktelėjo: - Sonia, jei esi namie, pasirodyk. Sonia, ar tu namie?
Namelio - buvusio vagonėlio - durys atsidarė, ir į prieangį išėjo mergina. Grakščiai ji permetė už pečių kietai supintą rusvą kasą. Pamatė Zinaidą su sūnumi, ir jos skruostuose plykstelėjo raudonis. Ji užsisegė prigludusios palaidinukės viršutinę sagutę, neskubria, lengva ir drauge grakščia eigastimi nulipo laipteliais ir pasuko takeliu link vartelių, prie kurių stovėjo Zinaida ir Ėdikas.
- Sveika, teta Zina, - pasakė jaunoji gražuolė. - Malonu, kad parvažiavote, Eduardai. Jei norit, eime į mano namus ar į sodą.
... - Žinai, Sonia, - toliau kalbėjo Zinaida, eidama į sodą, - mano sūnui bėda, jo laukia operacija. Nors ta operacija bus Amerikoje, vis dėlto man, motinai, kažkodėl neramu.
Sonia sustojo, atsigręžė ir paklausė Ėdiką:
- Kas gi jums skauda, Eduardai?
- Širdis, - slopiu balsu atsakė Ėdikas.
- Kaipgi širdis? - sušuko Zinaida. - Juk sakei - kepenys, inkstas. Vadinasi, melavai, kad būčiau ramesnė?
- Nemelavau. Va dabar širdis, mama, kad ėmė daužytis! Tik paliesk, pajusi, kaip daužosi, - ir, paėmęs motinos ranką, Ėdikas prispaudė sau prie krūtinės, - jauti? Atrodo, ims ir iššoks, jeigu tu neįkalbėsi šios gražuolės tuoj pat už manęs tekėti.
... Ėdikas priėjo prie Sonios ir tyliai paklausė:
- Sonia, kodėl jūs už nieko neištekėjote?
- Todėl, - tyliai atsakė Sonia, - kad aš laukiau tavęs, Ėdikai.
- Tai bent juokdariai, bet kodėl judu iš motinos šaipotės?
- Palaimink mus, mama, tučtuojau, aš nejuokauju, - tvirtai pasakė Ėdikas ir paėmė Sonią už rankos.
- Ir aš nejuokauju, teta Zina, - rimtai pasakė Sonia.
... - Suprask, tėve, - kalbėjo Ėdikas, - pasistatėme čia mes rūmus su priestatais visokiausiais ant pusės hektaro. O tokio gražumo kaip Sonios sodyboje ir tokio oro pas mus nėra. Reikėtų bent pusę nugriauti.
Verslininkas paskui visą savaitę gėrė. Tačiau, kaimynus stebindamas, priestatus ėmė griauti. Ir vis niurnėjo:
- Pristatėme čia visko per savo kvailumą, vaikaičiai nepanorės net apsilankyti į tokias katakombas.
(Vladimiras Megre, Gyvybės energija (7), "Duokite vaikams tėviškę")