Laimingai begyvenant ėjo metai Radomirui su Liubomila. Ir nors turėjo jau savas sodybas jų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, tebemylėjo vienas kitą jiedu, ir jiems dingojos, kad kasmet karščiau.O šiandien senas, žilas Radomiras stovėjo vienas prie sodybos savo vartų. Žiūrėjo, neatplėšdamas akių, į kelią, kurs kilo į kalvelę ir už jos nebesimatė. Šituo keliu prieš dvi dienas išėjo kautis jo sūnai ir jo vaikaičiai. Su jais net ir vaikaitės, dar paauglės.
Nepaprastas šį kartą buvo priešas. Mat kunigaikštis kažkokių žmonių, vienuolių, apsivalksčiusių ilgais juodais drabužiais, atsivedė iš svetimos šalies. Tie svetimieji ir apskelbė kaimuose, kad ligi šiol visi kaimiečiai čia gyveno neteisingai, kad papročius, tikėjimą ir apeigas senąsias panaikinti reikia ir lenktis visiškai kitokiam Dievui.
Ir kunigaikštis su palyda ir kariauna savo jau tam Dievui lenkias. Mat vos tik kunigaikštis priėmė tą naująjį tikėjimą, tai žmonės su juodais drabužiais pagarsino, kad Dievas pats jam valdžią davęs.
O su juodaisiais žmonėmis iš svetimos šalies atėjo ir kareiviai, ir buvo apvilkti jie taip, kaip kunigaikščio kariauna.
Užpuldinėjo kaimą jie po kaimo ir reikalavo iš kaimiečių, kad Dievą jie įsivaizduotų visiškai kitokį. O tuos, kurie vienuolių Dievui nenorėjo lenktis, kareiviai užkapodavo kardais, jų trobas, sodus jų sudegindavo.
Suėjo giminių senoliai sueigon ir tarės, ką daryti? Vienuolius kvietėsi į sueigą ir kunigaikštį, bet jiems tiek kunigaikštis, tiek vienuoliai kalbėjo apie palaimingą gėrį, kurį visiems atnešiąs tas naujasis Dievas, ir stūmė sumaištin jų protus savo mokymu, kurio suprasti negalėjo niekas. Mat visa tai senoliams ligi šiolei buvo negirdėta. Kai aiškus priešas kaimus jų kėsindavosi pulti, visi tų gimininių kaimų vyrai susivienydavo į gynėjų bendrą būrį ir tada sutartinai išvydavo iš savo žemių priešą, jo nė artyn prie giminės sodybų neprileisdami.
...Ūmai pamatė raitelį jis ant kalvelės. Kaip vėjas lėkė raitelis tasai keliu link Radomiro. Senolis žilas kaip ir Radomiras tvirtai sėdėjo ant ugningo žirgo. „Ak, tai Arga“, - pažino Radomiras savo seną draugą.
Pridusęs raitelis žilasis nušoko žemėn prie pat Radomiro ir skubiai paklausė:
- Ar liko kas sodyboje tavoj? Sakyk greičiau!
- Liubomila troboj taisyti baigia vakarienę ir pats maželis provaikaitis visokiausiais klausimais jai atilsio neduoda, - ramiai atsakė Radomiras ir pridūrė: - Kažkaip keistai, Arga, pradėjai su manim šnekėti! Iš karto klausinėji, net labas nepasakęs.
- Aš neturiu kada, skubu. Ir tu greičiau pasibalnok du arklius, maisto pasiimki trim dienom ir su Liubomila, su provaikaičiu atidumki pas mane. Tuoj pat išjosim.
- Kur?
- Į girią, pas girėnus, pas drevlianus. Aš ten gerai pažįstu vieną šeimą, ir mes ten prieglobstį surasim. O priešams girios tankmėse mes būsim nepasiekiami. Galbūt ateis į protą žmonės po kiek metų. Ir jei išgelbėsi tu provaikaitį, Radomirai, tai juk ir giminę išgelbėsi.
...Ties žodžiais šiais Arga tarytumei suklupo, nutilo ir žiūrėti ėmė kažinkur pro Radomirą. Dabar ir Radomiras atsigrįžo, pamatė stovint Liubomilą, prie medžio prisiglaudusią. Jai iš akių riedėjo ašaros, o ranką virpančią ji laikė prie krūtinės.- Ar tu girdėjai, ką Arga pasakė? - paklausė Liubomilos Radomiras.
- Girdėjau viską, - virpančiu balsu atsakė ji.
- Tai ko gi tu verki, mieloji? - priėjo ir paklausė Radomiras. Ir plaukus jai pradėjo glostyt, pabučiavo ranką. - Atidavė vaikai gyvybę savo, kad dar dienelę mudu nugyventume laimingai. Tad nedera mums ją praleisti ašarojant.
- Taip, nedera, - Liubomila pro ašaras atsakė.
- Žmonele mano, tu esi protinga. Kaip niekas kitas iš žiniūnų pasisėmei išminties. Tai sugalvok, kaip mums praleist laimingai šitą naktį ir rytojaus rytą.
- Gerai, aš pagalvosiu, ką daryti, kad vaikai mumis nenusiviltų, na, o dabar eime į mūsų Meilės erdvę. Ten provaikaitis, metas duot jam valgyt.
...Kai Radomiras su Liubomila paėjo link trobos, kur provaikaitis Nikodimas jų jau laukė, Liubomila prašneko:
- Manau, dabar mes, Radomirai, privalome su mūsų vaikeliu sužaist gyvenimo žaidimą.
- O kas tai per žaidimas? Aš apie tokį nieko nežinau, - nustebo Radomiras.
- Ir aš nesu jo žaidus. Tačiau ar būdama maža girdėjau, kaip du seni žiniūnai apie jį kalbėjos. Žaidimą vesti du suaugę turi: jų vienas su vaiku sužaidžia paeiliui kiekvieną jo gyvenimo etapą, o antras pasistengia kuo ryškiausiai, kuo išsamiausiai viską, ką tik žino apie tai, per savo mintijimą leisti ir vaikui perduoti be žodžių. Ir jei iš tikro tos jo mintys ryškios, tai vaikas per pasąmonę jas suima visas ir daug vėliau, kai bręsta, gali savyje užuominų daugybę rasti, kaip elgtis, kaip mąstyt, kaip apskritai gyventi.
- Katras su provaikaičiu žais, kaip tu manai, Liubomila?
- Tu, Radomirai, aš pasakosiu mintimis.
- Tačiau kaip spėsi tu per vieną valandą jam perduot visą išmintį, išpasakoti, kas gyvenime svarbiausia? Po valandos juk metas Nikodimką paguldyti.
- Aš pasistengsiu spėt, o tu tuoj pat pradėk žaidimą ir prieš pradėdamas etapą naują kas kartą pliaukštelk rankomis.
Tuo tarpu keturmetis Nikodimas jau bėgo prosenelių pasitikt. Pagavo Radomiras jį, aukštyn į orą pametėjo, pastatė vėl ant žemės ir pasakė:
- Išmokau neseniai žaidimą naują ir įdomų. Ar nori jį pažaisti?
...Gal pusšimtis kareivių rytą įžengė sodybon. Su jais - vienuoliai du juodais drabužiais. Ir mato tie kareiviai: prie kedro žilagalvis senis stovi ir nugara į jį - senutė. Abu po kardą turi rankoj kiekvienoj.- Kareiviai, matote? - vienuolis vienas, kiek vyresnis, ėmė šaukti: - Va, matote, bedieviai stovi! Nuo tų senų bedievių čia visa paėjo giminė. Neleiskite į juos strėlių, kardais juos užkapokit!
Tuoj iš skirtingų pusių du kareiviai žengė prie senukų iškeltais kardais. Pabandė smogt, bet Radomiras išmušė vienam savu kardu iš rankų ginklą. Atrėmė ir Liubomila ataką, paskui abu ataką antrą, trečią... Tada po du kareiviai ėmė kautis su senukais. Bet Radomiro rankose kardai taipogi buvo du, švytravo jie lyg žaibas, ir atrėmė jisai išsyk abudu priešus, nė lašo kraujo nepraliejęs.
Liubomila žiloji priešus atakuojančius šypsodamosi atrėmė taip pat.
- Visi tuoj atsitraukite, - suriko vienas iš vienuolių, vyresnysis. - Jiems padeda pats nelabasis! Atsitraukit! Ir šaudykit į juos strėlėm.
Kardais ginkluotieji kareiviai atsitraukė. Kiti išsiėmė lankus ir, kai jau ruošėsi temples įtempt, žili senukai staigiai metė žemėn savo ginklus, atsigręžė į vienas kitą ir apsikabino. Kažką šnabždėjo Radomiras Liubomilai, o ji, užuot atsakiusi, šypsojos.
- Ko delsiate? Paleiskite į juos strėles! - vienuolis nenustygo. - Bedieviai jie! O jus čia siuntė Dievas! Paleiskite į juos strėles arba prakeiksiu!
Viena strėlė pataikė Liubomilai, o Radomirui - dvi. Tačiau tarytum skausmo nė nejausdami, tebestovėjo jie abu apsikabinę.
Vis lėkė strėlės, ir apšlakstė žemę kraujas. Lėtai susmuko, o gal nuskrido į žvaigždes Liubomila su Radomiru. Kai jų kūnai jau buvo be gyvybės ženklo, vienuolis vyresnysis, čia siųstas žynio, akylai pažvelgė į žuvusiųjų veidus ir pats sau sušnibždėjo: „Jie mirdami nemąstė apie mirtį. Jų mintys buvo pilnos gyvasties. Veiduos nei liūdesio, nei baimės. Ir ką daryt, kad negalėtų jie vėl įsikūnyt?“ Jis mąstė karštligiškai ir baimingai.
Nepaprastas šį kartą buvo priešas. Mat kunigaikštis kažkokių žmonių, vienuolių, apsivalksčiusių ilgais juodais drabužiais, atsivedė iš svetimos šalies. Tie svetimieji ir apskelbė kaimuose, kad ligi šiol visi kaimiečiai čia gyveno neteisingai, kad papročius, tikėjimą ir apeigas senąsias panaikinti reikia ir lenktis visiškai kitokiam Dievui.
Ir kunigaikštis su palyda ir kariauna savo jau tam Dievui lenkias. Mat vos tik kunigaikštis priėmė tą naująjį tikėjimą, tai žmonės su juodais drabužiais pagarsino, kad Dievas pats jam valdžią davęs.
O su juodaisiais žmonėmis iš svetimos šalies atėjo ir kareiviai, ir buvo apvilkti jie taip, kaip kunigaikščio kariauna.
Užpuldinėjo kaimą jie po kaimo ir reikalavo iš kaimiečių, kad Dievą jie įsivaizduotų visiškai kitokį. O tuos, kurie vienuolių Dievui nenorėjo lenktis, kareiviai užkapodavo kardais, jų trobas, sodus jų sudegindavo.
Suėjo giminių senoliai sueigon ir tarės, ką daryti? Vienuolius kvietėsi į sueigą ir kunigaikštį, bet jiems tiek kunigaikštis, tiek vienuoliai kalbėjo apie palaimingą gėrį, kurį visiems atnešiąs tas naujasis Dievas, ir stūmė sumaištin jų protus savo mokymu, kurio suprasti negalėjo niekas. Mat visa tai senoliams ligi šiolei buvo negirdėta. Kai aiškus priešas kaimus jų kėsindavosi pulti, visi tų gimininių kaimų vyrai susivienydavo į gynėjų bendrą būrį ir tada sutartinai išvydavo iš savo žemių priešą, jo nė artyn prie giminės sodybų neprileisdami.
...Ūmai pamatė raitelį jis ant kalvelės. Kaip vėjas lėkė raitelis tasai keliu link Radomiro. Senolis žilas kaip ir Radomiras tvirtai sėdėjo ant ugningo žirgo. „Ak, tai Arga“, - pažino Radomiras savo seną draugą.
Pridusęs raitelis žilasis nušoko žemėn prie pat Radomiro ir skubiai paklausė:
- Ar liko kas sodyboje tavoj? Sakyk greičiau!
- Liubomila troboj taisyti baigia vakarienę ir pats maželis provaikaitis visokiausiais klausimais jai atilsio neduoda, - ramiai atsakė Radomiras ir pridūrė: - Kažkaip keistai, Arga, pradėjai su manim šnekėti! Iš karto klausinėji, net labas nepasakęs.
- Aš neturiu kada, skubu. Ir tu greičiau pasibalnok du arklius, maisto pasiimki trim dienom ir su Liubomila, su provaikaičiu atidumki pas mane. Tuoj pat išjosim.
- Kur?
- Į girią, pas girėnus, pas drevlianus. Aš ten gerai pažįstu vieną šeimą, ir mes ten prieglobstį surasim. O priešams girios tankmėse mes būsim nepasiekiami. Galbūt ateis į protą žmonės po kiek metų. Ir jei išgelbėsi tu provaikaitį, Radomirai, tai juk ir giminę išgelbėsi.
...Ties žodžiais šiais Arga tarytumei suklupo, nutilo ir žiūrėti ėmė kažinkur pro Radomirą. Dabar ir Radomiras atsigrįžo, pamatė stovint Liubomilą, prie medžio prisiglaudusią. Jai iš akių riedėjo ašaros, o ranką virpančią ji laikė prie krūtinės.- Ar tu girdėjai, ką Arga pasakė? - paklausė Liubomilos Radomiras.
- Girdėjau viską, - virpančiu balsu atsakė ji.
- Tai ko gi tu verki, mieloji? - priėjo ir paklausė Radomiras. Ir plaukus jai pradėjo glostyt, pabučiavo ranką. - Atidavė vaikai gyvybę savo, kad dar dienelę mudu nugyventume laimingai. Tad nedera mums ją praleisti ašarojant.
- Taip, nedera, - Liubomila pro ašaras atsakė.
- Žmonele mano, tu esi protinga. Kaip niekas kitas iš žiniūnų pasisėmei išminties. Tai sugalvok, kaip mums praleist laimingai šitą naktį ir rytojaus rytą.
- Gerai, aš pagalvosiu, ką daryti, kad vaikai mumis nenusiviltų, na, o dabar eime į mūsų Meilės erdvę. Ten provaikaitis, metas duot jam valgyt.
...Kai Radomiras su Liubomila paėjo link trobos, kur provaikaitis Nikodimas jų jau laukė, Liubomila prašneko:
- Manau, dabar mes, Radomirai, privalome su mūsų vaikeliu sužaist gyvenimo žaidimą.
- O kas tai per žaidimas? Aš apie tokį nieko nežinau, - nustebo Radomiras.
- Ir aš nesu jo žaidus. Tačiau ar būdama maža girdėjau, kaip du seni žiniūnai apie jį kalbėjos. Žaidimą vesti du suaugę turi: jų vienas su vaiku sužaidžia paeiliui kiekvieną jo gyvenimo etapą, o antras pasistengia kuo ryškiausiai, kuo išsamiausiai viską, ką tik žino apie tai, per savo mintijimą leisti ir vaikui perduoti be žodžių. Ir jei iš tikro tos jo mintys ryškios, tai vaikas per pasąmonę jas suima visas ir daug vėliau, kai bręsta, gali savyje užuominų daugybę rasti, kaip elgtis, kaip mąstyt, kaip apskritai gyventi.
- Katras su provaikaičiu žais, kaip tu manai, Liubomila?
- Tu, Radomirai, aš pasakosiu mintimis.
- Tačiau kaip spėsi tu per vieną valandą jam perduot visą išmintį, išpasakoti, kas gyvenime svarbiausia? Po valandos juk metas Nikodimką paguldyti.
- Aš pasistengsiu spėt, o tu tuoj pat pradėk žaidimą ir prieš pradėdamas etapą naują kas kartą pliaukštelk rankomis.
Tuo tarpu keturmetis Nikodimas jau bėgo prosenelių pasitikt. Pagavo Radomiras jį, aukštyn į orą pametėjo, pastatė vėl ant žemės ir pasakė:
- Išmokau neseniai žaidimą naują ir įdomų. Ar nori jį pažaisti?
...Gal pusšimtis kareivių rytą įžengė sodybon. Su jais - vienuoliai du juodais drabužiais. Ir mato tie kareiviai: prie kedro žilagalvis senis stovi ir nugara į jį - senutė. Abu po kardą turi rankoj kiekvienoj.- Kareiviai, matote? - vienuolis vienas, kiek vyresnis, ėmė šaukti: - Va, matote, bedieviai stovi! Nuo tų senų bedievių čia visa paėjo giminė. Neleiskite į juos strėlių, kardais juos užkapokit!
Tuoj iš skirtingų pusių du kareiviai žengė prie senukų iškeltais kardais. Pabandė smogt, bet Radomiras išmušė vienam savu kardu iš rankų ginklą. Atrėmė ir Liubomila ataką, paskui abu ataką antrą, trečią... Tada po du kareiviai ėmė kautis su senukais. Bet Radomiro rankose kardai taipogi buvo du, švytravo jie lyg žaibas, ir atrėmė jisai išsyk abudu priešus, nė lašo kraujo nepraliejęs.
Liubomila žiloji priešus atakuojančius šypsodamosi atrėmė taip pat.
- Visi tuoj atsitraukite, - suriko vienas iš vienuolių, vyresnysis. - Jiems padeda pats nelabasis! Atsitraukit! Ir šaudykit į juos strėlėm.
Kardais ginkluotieji kareiviai atsitraukė. Kiti išsiėmė lankus ir, kai jau ruošėsi temples įtempt, žili senukai staigiai metė žemėn savo ginklus, atsigręžė į vienas kitą ir apsikabino. Kažką šnabždėjo Radomiras Liubomilai, o ji, užuot atsakiusi, šypsojos.
- Ko delsiate? Paleiskite į juos strėles! - vienuolis nenustygo. - Bedieviai jie! O jus čia siuntė Dievas! Paleiskite į juos strėles arba prakeiksiu!
Viena strėlė pataikė Liubomilai, o Radomirui - dvi. Tačiau tarytum skausmo nė nejausdami, tebestovėjo jie abu apsikabinę.
Vis lėkė strėlės, ir apšlakstė žemę kraujas. Lėtai susmuko, o gal nuskrido į žvaigždes Liubomila su Radomiru. Kai jų kūnai jau buvo be gyvybės ženklo, vienuolis vyresnysis, čia siųstas žynio, akylai pažvelgė į žuvusiųjų veidus ir pats sau sušnibždėjo: „Jie mirdami nemąstė apie mirtį. Jų mintys buvo pilnos gyvasties. Veiduos nei liūdesio, nei baimės. Ir ką daryt, kad negalėtų jie vėl įsikūnyt?“ Jis mąstė karštligiškai ir baimingai.
(Vladimiras Megre, Meilės apeigos (8.2), "Ne paskutinis šitas mūšis Radomirui", "Jie iš žvaigždžių sugrįš ir vėl į žemę")