Natalija Erkelenz rašo:
Vladimir Megre "Anastasija"
ŽVAIGŽDŽIŲ MOTERIS
Būnant pas Anastasiją man teko matyti, kaip ji pati bendrauja su žvaigždėmis.
Vakar vakare Anastasija pasakė:
– Vladimirai, būsimoji naktis man labai svarbi. Aš negalėsiu miegoti kartu su tavimi. Tačiau tu nesijaudink, aš galiu pašaukti vilkę, ir ji saugos įėjimą į uolą bei tave.
Aš nenorėjau miegoti vienas oloje: anga niekaip neužsidarė, bet koks žvėris galėjo užeiti ir užpulti miegantį žmogų. Žvėrys, Anastasiją saugo, o aš, likęs vienas, jiems galėjau ir nepatikti. Galbūt nieko blogo jie man ir nepadarytų, tačiau baimė ir nerimas neleis užmigti. Aš paklausiau:
– Anastasija, o kur tu būsi šią naktį?
– Aš būsiu ežero vandenyje, Vladimirai.
– Vadinasi, maudysiesi. Argi tau būtinai reikia maudytis šią naktį?
– Taip, Vladimirai, tokia naktis būna kartą per metus, ir aš neturiu jos praleisti.
Aš neklausinėjau, kodėl jai būtinai reikia maudytis ežere šią naktį, mane labiau domino, kaip užtikrinti savo saugumą, todėl pasiūliau:
– Aš irgi su tavimi eisiu prie ežero. Pasėdėsiu ant kranto, kol tu maudysiesi.
– Gerai, Vladimirai. Tik tu apsirenk šilčiau, ir paimkime sausos žolės – tu, jeigu panorėsi, galėsi ant jos pamiegoti.
Mes taip ir padarėme. Kai sutemo, aš priguliau ant sausos žolės ir ėmiau stebėti, kas vyksta. Toji naktis buvo šilta ir nevėjuota. Medžių laja nešlamėjo, žolėje nesigirdėjo jokių naktinių taigos gyvūnų krebždėjimo ir čerškimo. Giedrame danguje neįprastai ryškiai švietė daugybė žvaigždžių. Anastasija stovėjo ant ežero kranto ir tylomis žiūrėjo į jo plynę, kurioje kaip veidrodyje atsispindėjo didelės ir mažos žvaigždės. Paskui ji nusivilko suknelę ir nuoga įbrido į ežerą. Kurį laiką ji stovėjo iki kelių vandenyje, paskui pritūpė ir atsargiai rankų delnais ėmė glostyti vandenį. Staiga Anastasija paniro į atsispindintį vandenyje žvaigždžių spiečių. Ji atsargiai išnėrė nė kiek nesujudindama vandens. Išnirusi lėtai plaukė ratu. Ji palaipsniui mažino rato diametrą, kol atsirado pačiame ežero viduryje. Ten ji apsivertė ant nugaros ir liko gulėti vandenyje, veidu į dangų, išskėtusi rankas į šalis. Kadangi dangaus žvaigždės atsispindėjo ežero vandenyje, atrodė, kad ji guli viduryje erdvės, iš visų pusių, viršaus ir apačios, užpildytos dangiškais šviesuliais, ir pati yra žvaigždžių šeimos dalis.
Ežero vanduo pulsavo švelnia, vos matoma šviesa. Žvaigždėtas ežeras ir visa erdvė aplinkui užbūrė, ir aš apie nieką negalvodamas, užmigau. Atsibudau auštant, kai ežere jau neatsispindėjo žvaigždės, o Anastasija sėdėjo greta, apsivilkusi savo megztą suknelę, apglėbusi rankomis kelius ir padėjusi ant jų galvą. Ji nejudėjo. Nors buvo ankstyvas rytas, aš jau negalėjau miegoti. Norėjau sužinoti, kodėl ji atliko tokią keistą naktinę procedūrą?
Aš pasislinkau prie Anastasijos ir kažkodėl paglostęs ranką pasakiau:
– Tik tu neįsižeisk, Anastasija, dėl to, ką tau pasakysiu.
– Kalbėk, Vladimirai, aš neįsižeisiu.
– Šiąnakt ežeras buvo labai gražus. Aš tokio grožio niekada nesu regėjęs savo gyvenime ir tokio malonaus jausmo niekada nepatyriau. Atrodė, kad šis ežeras yra ne Sibiro taigoje, o Visatos viduryje. Tačiau be reikalo, Anastasija, tu taip ilgai išbuvai vandenyje. Dabar tu turi saugoti save. Aš manau, kad tau nepridera užsiimti tokiomis procedūromis, kurias tu atlikai šią naktį. Juk vanduo maudymuisi jau nėra šiltas, tu gali persišaldyti ar nutiks dar kas nors negera, o juk tu laukiesi vaikelio ir turi tausoti save, tuo labiau, kad aš šiame rituale nematau jokios prasmės.
– Tai, ką aš dariau, turi prasmę, Vladimirai.
– Kokią?
– Kai aš gimiau, šio ežero vandeniu mane nuprausė mama. Apskritai vanduo yra labai labai svarbus, jo yra viskame, kas gyva, kas egzistuoja Visatoje. Gyvybingas vanduo turi savyje visą informaciją apie gyvybės sukūrimą Visatoje. Dar jisai kaupia savyje visas mintis ir jausmus, kada nors sukurtus žmogaus. Dar vanduo gali jausti ir reaguoti į žmogaus emocijas.
– Galbūt, ir taip, Anastasija, aš nežinau, tačiau kodėl tuomet naktį maudytis ežere? Kam tau to reikia?
– Aš noriu, Vladimirai, pažinti, kaip gyveno žmonės nuo pat pirmojo savo atsiradimo ir iki nūdienos. Nustatyti, kada ir kokiais momentais ir amžiais jie buvo laimingiausieji. Kas jiems suteikdavo didžiausią laimę? Paskui papasakoti dabartiniams žmonėms, kad jie būtų laimingi, kad būtų laimingi mūsų vaikai.
– Nejaugi tai įmanoma – pažinti veiką žmonių, kurie gyveno prieš daugel amžių?
– Įmanoma, Vladimirai. Kai gimsta vaikelis, augdamas jis tampa savo išvaizda panašus į tėvus, tačiau ne tik išvaizda, jis dar panašus ir į pirmąjį žmogų. Jo toks pat kraujas, o giliai atmintyje saugoma visa informacija, pradedant nuo sukūrimo, tik žmogus negalvoja apie ją. Tačiau jeigu pasistengtume, tai galima viską prisiminti.
– Tarkime, kad galima, tačiau ši informacija bus tik apie konkretaus žmogaus protėvius?
– Aišku, Vladimirai, aišku, kad tik apie protėvius, apie jo protėvius. Pavyzdžiui, mano ląstelių atmintis rodo mano tolimų protėvių, tiktai mano gyvenimo vaizdinius.
Anastasija pašoko, nubėgo prie ežero ir atsargiai palietė vandenį, paskui pasisuko į mane ir tęsė:
– Tačiau vanduo žino apie visų žmonių praeitį, jame yra informacijos apie visus ir apie viską, kas kada nors vyko Visatoje. Ir jis padeda man tai išvysti. Kai aš esu vandenyje, ežero viduryje, ir mąstau, jis mąsto kartu su manimi ir ieško reikalingų vaizdinių, jis netgi skenuoja viską, kas vyksta visose planetose, nes jis – visur. Ežere atsispindi žvaigždės, ir mano akyse atsispindi žvaigždės – tuomet mes vieningi. Visa Visatos informacija tampa suprantama žmogui, nes tuo metu jis jaučia save kaip Visatos dalelę. Visata džiaugiasi, kai žmogus jaučiasi esąs jos dalelė, ir pasiruošusi jam tarnauti, įgyvendinti realybėje žmogaus sumanymus.
Aš klausiausi, kaip Anastasija tvirtai įsitikinusi kalba apie Visatą, žvaigždes ir vandenį, ir mąsčiau: „Štai gyvena taigoje jauna gražuolė, neturi jokių buitinių problemų, kokių esama mūsų technokratiniame pasaulyje, galbūt todėl jos mintys ir pasaulio sąvokos tokios neįprastos. Ji taip tvirtai kalba apie savo pasaulio sąvokas, kad kažkaip nepatogu sakyti jai apie savo abejones dėl jos kalbų“. Tuomet aš garsiai ištariau:
– Tu, Anastasija, tartum mokslininkas tyrinėtojas analizuoji žmonijos gyvenimą. Kokį laiko tarpą tau pavyko peržiūrėti?
– Kol kas visai nedaug, tik devynis tūkstantmečius.
– Tas tavo „nedaug“ yra net labai daug. Ir kokias gi išvadas padarei po to, ką pamatei?
– Papasakosiu tau, Vladimirai, apie savo išvadas vėliau arba tiesiog parodysiu matytus paveikslėlius, o tu ir kiti žmonės patys padarysite iš jų išvadas.
– Žmonės, žinoma, galės padaryti išvadas, jeigu patikės tavo pasakojimu. Tu, pavyzdžiui, apie vandenį neįprastai kalbi, o kur įrodymai, kad vanduo gali saugoti informaciją ir dar į žmonių emocijas reaguoti?
– Manau, kad įrodymų turi jūsų nūdienos mokslininkai.
– Aš apie tai nieko negirdėjau. Šiaip jau mūsų požiūris į vandenį paprastas – tai tiesiog vanduo, žmogų supančios gamtos dalelė.
– Taip, dalelė, gyva dalelė, apie ją, kaip apie gyvą būtybę, mažai kas galvoja. Tu įrodymų prašai, nepaisydamas to, kad didžioji tavo kūno dalis susideda iš vandens. Aš galiu, Vladimirai, papasakoti apie veiksmus, kuriuos atlikdamas kiekvienas žmogus gali pajusti didžiules gyvo vandens galimybes.
– Papasakok.
– Iš pradžių tu arba tie, kurie norės išbandyti gydomąsias vandens savybes, būtinai turi rasti labiausiai patikusio vandens skonio šaltinį. Tą vandenį reikia parsivežti namo, išpilstyti į indus ir sušaldyti. Kiekvieną vakarą kitai dienai reikiamo vandens kiekį reikia pastatyti gražiame inde ant stalo, pageidautina, kad po indu būtų paklotas žalios spalvos medžiagos gabalas. Prieš miegą reikia pasakyti vandeniui gerus žodžius, tiesiog apie jį meiliai pagalvoti. Kambaryje neturi būti pernelyg šilta, reikia, kad vandenyje liktų truputėlis ledo. Jeigu jo neliko, būtina pridėti gabalėlį ledo, saugomo atskirai šaltyje.
Pageidautina mažą ledo gabalėlį pridėti ir į šiltą vandenį, ir į karštą arbatą, kurią tu geri. Kai ledas tirps, geriausiai meiliai galvoti apie vandenį, galima jam, kaip gyvai būtybei, sakyti malonius žodžius. Į tirpstantį vandenį galima įlašinti vieną kedro aliejaus lašelį. Nesvarbu, į kokį vandens kiekį pateks šis lašelis, labai svarbi informacija apie jį pasklis po visą vandenį. Prieš miegą indą su vandeniu galima paglostyti ir iškvėpti į jį orą iš savęs. Kitą dieną, kai atsibusi, reikia pasisveikinti su vandeniu. Vandenį geriausiai gerti neskubant, nedideliais gurkšneliais. Ir dar juo galima sudrėkinti veidą. Jeigu tavo kūnas serga kokiomis nors ligomis, vanduo pradės jas gydyti ir būtinai išgydys. Pagerėjimą pajusi jau po trijų dienų.
Jeigu vandenį vartosi devyniasdešimt devynias dienas, netgi rimtos ligos pasitrauks iš tavo kūno, ir tu pastebėsi, kaip pagerės tavo veido oda. Jeigu tu nori, kad tavo kūnas atjaunėtų ir mintys suktųsi greičiau, tai be vandens vartojimo reikia rytą, vidurdienį ir pavakare išgerti kedrų aliejaus, kiekvieną kartą po gurkšnelį. Be to, suvalgyti kiek tau norisi įvairių žolių medaus ir gėlių žiedadulkių. Tačiau jų su vandeniu nereikia maišyti. Jeigu tu taip darysi trisdešimt dienų, tavo mintys pagreitės, o kūnas atjaunės.
– Tai, ką tu, Anastasija, papasakojai, verta dėmesio, nes gali patikrinti ir mokslininkai, ir paprasti žmonės. Tačiau iš kur tu viską žinai? Iš savo protėvių?
– Iš vandens, – prisipažino Anastasija, nusijuokė, pradėjo suktis, kažkuo džiaugdamasi, paskui sustojo ir rimtai pridūrė. – Ir dar iš žvaigždžių aš tai žinau.
Leidykla Baltosios Gulbės tel.867683360
Vladimir Megre "Anastasija"
ŽVAIGŽDŽIŲ MOTERIS
Būnant pas Anastasiją man teko matyti, kaip ji pati bendrauja su žvaigždėmis.
Vakar vakare Anastasija pasakė:
– Vladimirai, būsimoji naktis man labai svarbi. Aš negalėsiu miegoti kartu su tavimi. Tačiau tu nesijaudink, aš galiu pašaukti vilkę, ir ji saugos įėjimą į uolą bei tave.
Aš nenorėjau miegoti vienas oloje: anga niekaip neužsidarė, bet koks žvėris galėjo užeiti ir užpulti miegantį žmogų. Žvėrys, Anastasiją saugo, o aš, likęs vienas, jiems galėjau ir nepatikti. Galbūt nieko blogo jie man ir nepadarytų, tačiau baimė ir nerimas neleis užmigti. Aš paklausiau:
– Anastasija, o kur tu būsi šią naktį?
– Aš būsiu ežero vandenyje, Vladimirai.
– Vadinasi, maudysiesi. Argi tau būtinai reikia maudytis šią naktį?
– Taip, Vladimirai, tokia naktis būna kartą per metus, ir aš neturiu jos praleisti.
Aš neklausinėjau, kodėl jai būtinai reikia maudytis ežere šią naktį, mane labiau domino, kaip užtikrinti savo saugumą, todėl pasiūliau:
– Aš irgi su tavimi eisiu prie ežero. Pasėdėsiu ant kranto, kol tu maudysiesi.
– Gerai, Vladimirai. Tik tu apsirenk šilčiau, ir paimkime sausos žolės – tu, jeigu panorėsi, galėsi ant jos pamiegoti.
Mes taip ir padarėme. Kai sutemo, aš priguliau ant sausos žolės ir ėmiau stebėti, kas vyksta. Toji naktis buvo šilta ir nevėjuota. Medžių laja nešlamėjo, žolėje nesigirdėjo jokių naktinių taigos gyvūnų krebždėjimo ir čerškimo. Giedrame danguje neįprastai ryškiai švietė daugybė žvaigždžių. Anastasija stovėjo ant ežero kranto ir tylomis žiūrėjo į jo plynę, kurioje kaip veidrodyje atsispindėjo didelės ir mažos žvaigždės. Paskui ji nusivilko suknelę ir nuoga įbrido į ežerą. Kurį laiką ji stovėjo iki kelių vandenyje, paskui pritūpė ir atsargiai rankų delnais ėmė glostyti vandenį. Staiga Anastasija paniro į atsispindintį vandenyje žvaigždžių spiečių. Ji atsargiai išnėrė nė kiek nesujudindama vandens. Išnirusi lėtai plaukė ratu. Ji palaipsniui mažino rato diametrą, kol atsirado pačiame ežero viduryje. Ten ji apsivertė ant nugaros ir liko gulėti vandenyje, veidu į dangų, išskėtusi rankas į šalis. Kadangi dangaus žvaigždės atsispindėjo ežero vandenyje, atrodė, kad ji guli viduryje erdvės, iš visų pusių, viršaus ir apačios, užpildytos dangiškais šviesuliais, ir pati yra žvaigždžių šeimos dalis.
Ežero vanduo pulsavo švelnia, vos matoma šviesa. Žvaigždėtas ežeras ir visa erdvė aplinkui užbūrė, ir aš apie nieką negalvodamas, užmigau. Atsibudau auštant, kai ežere jau neatsispindėjo žvaigždės, o Anastasija sėdėjo greta, apsivilkusi savo megztą suknelę, apglėbusi rankomis kelius ir padėjusi ant jų galvą. Ji nejudėjo. Nors buvo ankstyvas rytas, aš jau negalėjau miegoti. Norėjau sužinoti, kodėl ji atliko tokią keistą naktinę procedūrą?
Aš pasislinkau prie Anastasijos ir kažkodėl paglostęs ranką pasakiau:
– Tik tu neįsižeisk, Anastasija, dėl to, ką tau pasakysiu.
– Kalbėk, Vladimirai, aš neįsižeisiu.
– Šiąnakt ežeras buvo labai gražus. Aš tokio grožio niekada nesu regėjęs savo gyvenime ir tokio malonaus jausmo niekada nepatyriau. Atrodė, kad šis ežeras yra ne Sibiro taigoje, o Visatos viduryje. Tačiau be reikalo, Anastasija, tu taip ilgai išbuvai vandenyje. Dabar tu turi saugoti save. Aš manau, kad tau nepridera užsiimti tokiomis procedūromis, kurias tu atlikai šią naktį. Juk vanduo maudymuisi jau nėra šiltas, tu gali persišaldyti ar nutiks dar kas nors negera, o juk tu laukiesi vaikelio ir turi tausoti save, tuo labiau, kad aš šiame rituale nematau jokios prasmės.
– Tai, ką aš dariau, turi prasmę, Vladimirai.
– Kokią?
– Kai aš gimiau, šio ežero vandeniu mane nuprausė mama. Apskritai vanduo yra labai labai svarbus, jo yra viskame, kas gyva, kas egzistuoja Visatoje. Gyvybingas vanduo turi savyje visą informaciją apie gyvybės sukūrimą Visatoje. Dar jisai kaupia savyje visas mintis ir jausmus, kada nors sukurtus žmogaus. Dar vanduo gali jausti ir reaguoti į žmogaus emocijas.
– Galbūt, ir taip, Anastasija, aš nežinau, tačiau kodėl tuomet naktį maudytis ežere? Kam tau to reikia?
– Aš noriu, Vladimirai, pažinti, kaip gyveno žmonės nuo pat pirmojo savo atsiradimo ir iki nūdienos. Nustatyti, kada ir kokiais momentais ir amžiais jie buvo laimingiausieji. Kas jiems suteikdavo didžiausią laimę? Paskui papasakoti dabartiniams žmonėms, kad jie būtų laimingi, kad būtų laimingi mūsų vaikai.
– Nejaugi tai įmanoma – pažinti veiką žmonių, kurie gyveno prieš daugel amžių?
– Įmanoma, Vladimirai. Kai gimsta vaikelis, augdamas jis tampa savo išvaizda panašus į tėvus, tačiau ne tik išvaizda, jis dar panašus ir į pirmąjį žmogų. Jo toks pat kraujas, o giliai atmintyje saugoma visa informacija, pradedant nuo sukūrimo, tik žmogus negalvoja apie ją. Tačiau jeigu pasistengtume, tai galima viską prisiminti.
– Tarkime, kad galima, tačiau ši informacija bus tik apie konkretaus žmogaus protėvius?
– Aišku, Vladimirai, aišku, kad tik apie protėvius, apie jo protėvius. Pavyzdžiui, mano ląstelių atmintis rodo mano tolimų protėvių, tiktai mano gyvenimo vaizdinius.
Anastasija pašoko, nubėgo prie ežero ir atsargiai palietė vandenį, paskui pasisuko į mane ir tęsė:
– Tačiau vanduo žino apie visų žmonių praeitį, jame yra informacijos apie visus ir apie viską, kas kada nors vyko Visatoje. Ir jis padeda man tai išvysti. Kai aš esu vandenyje, ežero viduryje, ir mąstau, jis mąsto kartu su manimi ir ieško reikalingų vaizdinių, jis netgi skenuoja viską, kas vyksta visose planetose, nes jis – visur. Ežere atsispindi žvaigždės, ir mano akyse atsispindi žvaigždės – tuomet mes vieningi. Visa Visatos informacija tampa suprantama žmogui, nes tuo metu jis jaučia save kaip Visatos dalelę. Visata džiaugiasi, kai žmogus jaučiasi esąs jos dalelė, ir pasiruošusi jam tarnauti, įgyvendinti realybėje žmogaus sumanymus.
Aš klausiausi, kaip Anastasija tvirtai įsitikinusi kalba apie Visatą, žvaigždes ir vandenį, ir mąsčiau: „Štai gyvena taigoje jauna gražuolė, neturi jokių buitinių problemų, kokių esama mūsų technokratiniame pasaulyje, galbūt todėl jos mintys ir pasaulio sąvokos tokios neįprastos. Ji taip tvirtai kalba apie savo pasaulio sąvokas, kad kažkaip nepatogu sakyti jai apie savo abejones dėl jos kalbų“. Tuomet aš garsiai ištariau:
– Tu, Anastasija, tartum mokslininkas tyrinėtojas analizuoji žmonijos gyvenimą. Kokį laiko tarpą tau pavyko peržiūrėti?
– Kol kas visai nedaug, tik devynis tūkstantmečius.
– Tas tavo „nedaug“ yra net labai daug. Ir kokias gi išvadas padarei po to, ką pamatei?
– Papasakosiu tau, Vladimirai, apie savo išvadas vėliau arba tiesiog parodysiu matytus paveikslėlius, o tu ir kiti žmonės patys padarysite iš jų išvadas.
– Žmonės, žinoma, galės padaryti išvadas, jeigu patikės tavo pasakojimu. Tu, pavyzdžiui, apie vandenį neįprastai kalbi, o kur įrodymai, kad vanduo gali saugoti informaciją ir dar į žmonių emocijas reaguoti?
– Manau, kad įrodymų turi jūsų nūdienos mokslininkai.
– Aš apie tai nieko negirdėjau. Šiaip jau mūsų požiūris į vandenį paprastas – tai tiesiog vanduo, žmogų supančios gamtos dalelė.
– Taip, dalelė, gyva dalelė, apie ją, kaip apie gyvą būtybę, mažai kas galvoja. Tu įrodymų prašai, nepaisydamas to, kad didžioji tavo kūno dalis susideda iš vandens. Aš galiu, Vladimirai, papasakoti apie veiksmus, kuriuos atlikdamas kiekvienas žmogus gali pajusti didžiules gyvo vandens galimybes.
– Papasakok.
– Iš pradžių tu arba tie, kurie norės išbandyti gydomąsias vandens savybes, būtinai turi rasti labiausiai patikusio vandens skonio šaltinį. Tą vandenį reikia parsivežti namo, išpilstyti į indus ir sušaldyti. Kiekvieną vakarą kitai dienai reikiamo vandens kiekį reikia pastatyti gražiame inde ant stalo, pageidautina, kad po indu būtų paklotas žalios spalvos medžiagos gabalas. Prieš miegą reikia pasakyti vandeniui gerus žodžius, tiesiog apie jį meiliai pagalvoti. Kambaryje neturi būti pernelyg šilta, reikia, kad vandenyje liktų truputėlis ledo. Jeigu jo neliko, būtina pridėti gabalėlį ledo, saugomo atskirai šaltyje.
Pageidautina mažą ledo gabalėlį pridėti ir į šiltą vandenį, ir į karštą arbatą, kurią tu geri. Kai ledas tirps, geriausiai meiliai galvoti apie vandenį, galima jam, kaip gyvai būtybei, sakyti malonius žodžius. Į tirpstantį vandenį galima įlašinti vieną kedro aliejaus lašelį. Nesvarbu, į kokį vandens kiekį pateks šis lašelis, labai svarbi informacija apie jį pasklis po visą vandenį. Prieš miegą indą su vandeniu galima paglostyti ir iškvėpti į jį orą iš savęs. Kitą dieną, kai atsibusi, reikia pasisveikinti su vandeniu. Vandenį geriausiai gerti neskubant, nedideliais gurkšneliais. Ir dar juo galima sudrėkinti veidą. Jeigu tavo kūnas serga kokiomis nors ligomis, vanduo pradės jas gydyti ir būtinai išgydys. Pagerėjimą pajusi jau po trijų dienų.
Jeigu vandenį vartosi devyniasdešimt devynias dienas, netgi rimtos ligos pasitrauks iš tavo kūno, ir tu pastebėsi, kaip pagerės tavo veido oda. Jeigu tu nori, kad tavo kūnas atjaunėtų ir mintys suktųsi greičiau, tai be vandens vartojimo reikia rytą, vidurdienį ir pavakare išgerti kedrų aliejaus, kiekvieną kartą po gurkšnelį. Be to, suvalgyti kiek tau norisi įvairių žolių medaus ir gėlių žiedadulkių. Tačiau jų su vandeniu nereikia maišyti. Jeigu tu taip darysi trisdešimt dienų, tavo mintys pagreitės, o kūnas atjaunės.
– Tai, ką tu, Anastasija, papasakojai, verta dėmesio, nes gali patikrinti ir mokslininkai, ir paprasti žmonės. Tačiau iš kur tu viską žinai? Iš savo protėvių?
– Iš vandens, – prisipažino Anastasija, nusijuokė, pradėjo suktis, kažkuo džiaugdamasi, paskui sustojo ir rimtai pridūrė. – Ir dar iš žvaigždžių aš tai žinau.
Leidykla Baltosios Gulbės tel.867683360
RSS Feed
