GiminesSodybos.lt
  • TITULINIS
  • GIMINĖS SODYBA
  • KAIP GYVENAME
  • ŽEMĖLAPIS
  • GIMINĖS SODYBŲ GĖRYBĖS
  • RENGINIAI
  • SKLYPAI
  • CITATOS
  • KONTAKTAI

ŽVAIGŽDŽIŲ MOTERIS

2/4/2016

0 Comments

 
Natalija Erkelenz rašo:
Vladimir Megre "Anastasija"
ŽVAIGŽDŽIŲ MOTERIS
Būnant pas Anastasiją man teko matyti, kaip ji pati bendrauja su žvaigždėmis.
Vakar vakare Anastasija pasakė:
– Vladimirai, būsimoji naktis man labai svarbi. Aš negalėsiu miegoti kartu su tavimi. Tačiau tu nesijaudink, aš galiu pašaukti vilkę, ir ji saugos įėjimą į uolą bei tave.
Aš nenorėjau miegoti vienas oloje: anga niekaip neužsidarė, bet koks žvėris galėjo užeiti ir užpulti miegantį žmogų. Žvėrys, Anastasiją saugo, o aš, likęs vienas, jiems galėjau ir nepatikti. Galbūt nieko blogo jie man ir nepadarytų, tačiau baimė ir nerimas neleis užmigti. Aš paklausiau:
– Anastasija, o kur tu būsi šią naktį?
– Aš būsiu ežero vandenyje, Vladimirai.
– Vadinasi, maudysiesi. Argi tau būtinai reikia maudytis šią naktį?
– Taip, Vladimirai, tokia naktis būna kartą per metus, ir aš neturiu jos praleisti.
Aš neklausinėjau, kodėl jai būtinai reikia maudytis ežere šią naktį, mane labiau domino, kaip užtikrinti savo saugumą, todėl pasiūliau:
– Aš irgi su tavimi eisiu prie ežero. Pasėdėsiu ant kranto, kol tu maudysiesi.
– Gerai, Vladimirai. Tik tu apsirenk šilčiau, ir paimkime sausos žolės – tu, jeigu panorėsi, galėsi ant jos pamiegoti.
Mes taip ir padarėme. Kai sutemo, aš priguliau ant sausos žolės ir ėmiau stebėti, kas vyksta. Toji naktis buvo šilta ir nevėjuota. Medžių laja nešlamėjo, žolėje nesigirdėjo jokių naktinių taigos gyvūnų krebždėjimo ir čerškimo. Giedrame danguje neįprastai ryškiai švietė daugybė žvaigždžių. Anastasija stovėjo ant ežero kranto ir tylomis žiūrėjo į jo plynę, kurioje kaip veidrodyje atsispindėjo didelės ir mažos žvaigždės. Paskui ji nusivilko suknelę ir nuoga įbrido į ežerą. Kurį laiką ji stovėjo iki kelių vandenyje, paskui pritūpė ir atsargiai rankų delnais ėmė glostyti vandenį. Staiga Anastasija paniro į atsispindintį vandenyje žvaigždžių spiečių. Ji atsargiai išnėrė nė kiek nesujudindama vandens. Išnirusi lėtai plaukė ratu. Ji palaipsniui mažino rato diametrą, kol atsirado pačiame ežero viduryje. Ten ji apsivertė ant nugaros ir liko gulėti vandenyje, veidu į dangų, išskėtusi rankas į šalis. Kadangi dangaus žvaigždės atsispindėjo ežero vandenyje, atrodė, kad ji guli viduryje erdvės, iš visų pusių, viršaus ir apačios, užpildytos dangiškais šviesuliais, ir pati yra žvaigždžių šeimos dalis.
Ežero vanduo pulsavo švelnia, vos matoma šviesa. Žvaigždėtas ežeras ir visa erdvė aplinkui užbūrė, ir aš apie nieką negalvodamas, užmigau. Atsibudau auštant, kai ežere jau neatsispindėjo žvaigždės, o Anastasija sėdėjo greta, apsivilkusi savo megztą suknelę, apglėbusi rankomis kelius ir padėjusi ant jų galvą. Ji nejudėjo. Nors buvo ankstyvas rytas, aš jau negalėjau miegoti. Norėjau sužinoti, kodėl ji atliko tokią keistą naktinę procedūrą?
Aš pasislinkau prie Anastasijos ir kažkodėl paglostęs ranką pasakiau:
– Tik tu neįsižeisk, Anastasija, dėl to, ką tau pasakysiu.
– Kalbėk, Vladimirai, aš neįsižeisiu.
– Šiąnakt ežeras buvo labai gražus. Aš tokio grožio niekada nesu regėjęs savo gyvenime ir tokio malonaus jausmo niekada nepatyriau. Atrodė, kad šis ežeras yra ne Sibiro taigoje, o Visatos viduryje. Tačiau be reikalo, Anastasija, tu taip ilgai išbuvai vandenyje. Dabar tu turi saugoti save. Aš manau, kad tau nepridera užsiimti tokiomis procedūromis, kurias tu atlikai šią naktį. Juk vanduo maudymuisi jau nėra šiltas, tu gali persišaldyti ar nutiks dar kas nors negera, o juk tu laukiesi vaikelio ir turi tausoti save, tuo labiau, kad aš šiame rituale nematau jokios prasmės.
– Tai, ką aš dariau, turi prasmę, Vladimirai.
– Kokią?
– Kai aš gimiau, šio ežero vandeniu mane nuprausė mama. Apskritai vanduo yra labai labai svarbus, jo yra viskame, kas gyva, kas egzistuoja Visatoje. Gyvybingas vanduo turi savyje visą informaciją apie gyvybės sukūrimą Visatoje. Dar jisai kaupia savyje visas mintis ir jausmus, kada nors sukurtus žmogaus. Dar vanduo gali jausti ir reaguoti į žmogaus emocijas.
– Galbūt, ir taip, Anastasija, aš nežinau, tačiau kodėl tuomet naktį maudytis ežere? Kam tau to reikia?
– Aš noriu, Vladimirai, pažinti, kaip gyveno žmonės nuo pat pirmojo savo atsiradimo ir iki nūdienos. Nustatyti, kada ir kokiais momentais ir amžiais jie buvo laimingiausieji. Kas jiems suteikdavo didžiausią laimę? Paskui papasakoti dabartiniams žmonėms, kad jie būtų laimingi, kad būtų laimingi mūsų vaikai.
– Nejaugi tai įmanoma – pažinti veiką žmonių, kurie gyveno prieš daugel amžių?
– Įmanoma, Vladimirai. Kai gimsta vaikelis, augdamas jis tampa savo išvaizda panašus į tėvus, tačiau ne tik išvaizda, jis dar panašus ir į pirmąjį žmogų. Jo toks pat kraujas, o giliai atmintyje saugoma visa informacija, pradedant nuo sukūrimo, tik žmogus negalvoja apie ją. Tačiau jeigu pasistengtume, tai galima viską prisiminti.
– Tarkime, kad galima, tačiau ši informacija bus tik apie konkretaus žmogaus protėvius?
– Aišku, Vladimirai, aišku, kad tik apie protėvius, apie jo protėvius. Pavyzdžiui, mano ląstelių atmintis rodo mano tolimų protėvių, tiktai mano gyvenimo vaizdinius.
Anastasija pašoko, nubėgo prie ežero ir atsargiai palietė vandenį, paskui pasisuko į mane ir tęsė:
– Tačiau vanduo žino apie visų žmonių praeitį, jame yra informacijos apie visus ir apie viską, kas kada nors vyko Visatoje. Ir jis padeda man tai išvysti. Kai aš esu vandenyje, ežero viduryje, ir mąstau, jis mąsto kartu su manimi ir ieško reikalingų vaizdinių, jis netgi skenuoja viską, kas vyksta visose planetose, nes jis – visur. Ežere atsispindi žvaigždės, ir mano akyse atsispindi žvaigždės – tuomet mes vieningi. Visa Visatos informacija tampa suprantama žmogui, nes tuo metu jis jaučia save kaip Visatos dalelę. Visata džiaugiasi, kai žmogus jaučiasi esąs jos dalelė, ir pasiruošusi jam tarnauti, įgyvendinti realybėje žmogaus sumanymus.
Aš klausiausi, kaip Anastasija tvirtai įsitikinusi kalba apie Visatą, žvaigždes ir vandenį, ir mąsčiau: „Štai gyvena taigoje jauna gražuolė, neturi jokių buitinių problemų, kokių esama mūsų technokratiniame pasaulyje, galbūt todėl jos mintys ir pasaulio sąvokos tokios neįprastos. Ji taip tvirtai kalba apie savo pasaulio sąvokas, kad kažkaip nepatogu sakyti jai apie savo abejones dėl jos kalbų“. Tuomet aš garsiai ištariau:
– Tu, Anastasija, tartum mokslininkas tyrinėtojas analizuoji žmonijos gyvenimą. Kokį laiko tarpą tau pavyko peržiūrėti?
– Kol kas visai nedaug, tik devynis tūkstantmečius.
– Tas tavo „nedaug“ yra net labai daug. Ir kokias gi išvadas padarei po to, ką pamatei?
– Papasakosiu tau, Vladimirai, apie savo išvadas vėliau arba tiesiog parodysiu matytus paveikslėlius, o tu ir kiti žmonės patys padarysite iš jų išvadas.
– Žmonės, žinoma, galės padaryti išvadas, jeigu patikės tavo pasakojimu. Tu, pavyzdžiui, apie vandenį neįprastai kalbi, o kur įrodymai, kad vanduo gali saugoti informaciją ir dar į žmonių emocijas reaguoti?
– Manau, kad įrodymų turi jūsų nūdienos mokslininkai.
– Aš apie tai nieko negirdėjau. Šiaip jau mūsų požiūris į vandenį paprastas – tai tiesiog vanduo, žmogų supančios gamtos dalelė.
– Taip, dalelė, gyva dalelė, apie ją, kaip apie gyvą būtybę, mažai kas galvoja. Tu įrodymų prašai, nepaisydamas to, kad didžioji tavo kūno dalis susideda iš vandens. Aš galiu, Vladimirai, papasakoti apie veiksmus, kuriuos atlikdamas kiekvienas žmogus gali pajusti didžiules gyvo vandens galimybes.
– Papasakok.
– Iš pradžių tu arba tie, kurie norės išbandyti gydomąsias vandens savybes, būtinai turi rasti labiausiai patikusio vandens skonio šaltinį. Tą vandenį reikia parsivežti namo, išpilstyti į indus ir sušaldyti. Kiekvieną vakarą kitai dienai reikiamo vandens kiekį reikia pastatyti gražiame inde ant stalo, pageidautina, kad po indu būtų paklotas žalios spalvos medžiagos gabalas. Prieš miegą reikia pasakyti vandeniui gerus žodžius, tiesiog apie jį meiliai pagalvoti. Kambaryje neturi būti pernelyg šilta, reikia, kad vandenyje liktų truputėlis ledo. Jeigu jo neliko, būtina pridėti gabalėlį ledo, saugomo atskirai šaltyje.
Pageidautina mažą ledo gabalėlį pridėti ir į šiltą vandenį, ir į karštą arbatą, kurią tu geri. Kai ledas tirps, geriausiai meiliai galvoti apie vandenį, galima jam, kaip gyvai būtybei, sakyti malonius žodžius. Į tirpstantį vandenį galima įlašinti vieną kedro aliejaus lašelį. Nesvarbu, į kokį vandens kiekį pateks šis lašelis, labai svarbi informacija apie jį pasklis po visą vandenį. Prieš miegą indą su vandeniu galima paglostyti ir iškvėpti į jį orą iš savęs. Kitą dieną, kai atsibusi, reikia pasisveikinti su vandeniu. Vandenį geriausiai gerti neskubant, nedideliais gurkšneliais. Ir dar juo galima sudrėkinti veidą. Jeigu tavo kūnas serga kokiomis nors ligomis, vanduo pradės jas gydyti ir būtinai išgydys. Pagerėjimą pajusi jau po trijų dienų.
Jeigu vandenį vartosi devyniasdešimt devynias dienas, netgi rimtos ligos pasitrauks iš tavo kūno, ir tu pastebėsi, kaip pagerės tavo veido oda. Jeigu tu nori, kad tavo kūnas atjaunėtų ir mintys suktųsi greičiau, tai be vandens vartojimo reikia rytą, vidurdienį ir pavakare išgerti kedrų aliejaus, kiekvieną kartą po gurkšnelį. Be to, suvalgyti kiek tau norisi įvairių žolių medaus ir gėlių žiedadulkių. Tačiau jų su vandeniu nereikia maišyti. Jeigu tu taip darysi trisdešimt dienų, tavo mintys pagreitės, o kūnas atjaunės.
– Tai, ką tu, Anastasija, papasakojai, verta dėmesio, nes gali patikrinti ir mokslininkai, ir paprasti žmonės. Tačiau iš kur tu viską žinai? Iš savo protėvių?
– Iš vandens, – prisipažino Anastasija, nusijuokė, pradėjo suktis, kažkuo džiaugdamasi, paskui sustojo ir rimtai pridūrė. – Ir dar iš žvaigždžių aš tai žinau.
Leidykla Baltosios Gulbės tel.867683360
0 Comments

Kitoks požiūris

17/3/2015

0 Comments

 
Laimingai begyvenant ėjo metai Radomirui su Liubomila. Ir nors turėjo jau savas sodybas jų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, tebemylėjo vienas kitą jiedu, ir jiems dingojos, kad kasmet karščiau.O šiandien senas, žilas Radomiras stovėjo vienas prie sodybos savo vartų. Žiūrėjo, neatplėšdamas akių, į kelią, kurs kilo į kalvelę ir už jos nebesimatė. Šituo keliu prieš dvi dienas išėjo kautis jo sūnai ir jo vaikaičiai. Su jais net ir vaikaitės, dar paauglės.
Nepaprastas šį kartą buvo priešas. Mat kunigaikštis kažkokių žmonių, vienuolių, apsivalksčiusių ilgais juodais drabužiais, atsivedė iš svetimos šalies. Tie svetimieji ir apskelbė kaimuose, kad ligi šiol visi kaimiečiai čia gyveno neteisingai, kad papročius, tikėjimą ir apeigas senąsias panaikinti reikia ir lenktis visiškai kitokiam Dievui.
Ir kunigaikštis su palyda ir kariauna savo jau tam Dievui lenkias. Mat vos tik kunigaikštis priėmė tą naująjį tikėjimą, tai žmonės su juodais drabužiais pagarsino, kad Dievas pats jam valdžią davęs.
O su juodaisiais žmonėmis iš svetimos šalies atėjo ir kareiviai, ir buvo apvilkti jie taip, kaip kunigaikščio kariauna.
Užpuldinėjo kaimą jie po kaimo ir reikalavo iš kaimiečių, kad Dievą jie įsivaizduotų visiškai kitokį. O tuos, kurie vienuolių Dievui nenorėjo lenktis, kareiviai užkapodavo kardais, jų trobas, sodus jų sudegindavo.
Suėjo giminių senoliai sueigon ir tarės, ką daryti? Vienuolius kvietėsi į sueigą ir kunigaikštį, bet jiems tiek kunigaikštis, tiek vienuoliai kalbėjo apie palaimingą gėrį, kurį visiems atnešiąs tas naujasis Dievas, ir stūmė sumaištin jų protus savo mokymu, kurio suprasti negalėjo niekas. Mat visa tai senoliams ligi šiolei buvo negirdėta. Kai aiškus priešas kaimus jų kėsindavosi pulti, visi tų gimininių kaimų vyrai susivienydavo į gynėjų bendrą būrį ir tada sutartinai išvydavo iš savo žemių priešą, jo nė artyn prie giminės sodybų neprileisdami.
...Ūmai pamatė raitelį jis ant kalvelės. Kaip vėjas lėkė raitelis tasai keliu link Radomiro. Senolis žilas kaip ir Radomiras tvirtai sėdėjo ant ugningo žirgo. „Ak, tai Arga“, - pažino Radomiras savo seną draugą.
Pridusęs raitelis žilasis nušoko žemėn prie pat Radomiro ir skubiai paklausė:
- Ar liko kas sodyboje tavoj? Sakyk greičiau!
- Liubomila troboj taisyti baigia vakarienę ir pats maželis provaikaitis visokiausiais klausimais jai atilsio neduoda, - ramiai atsakė Radomiras ir pridūrė: - Kažkaip keistai, Arga, pradėjai su manim šnekėti! Iš karto klausinėji, net labas nepasakęs.
- Aš neturiu kada, skubu. Ir tu greičiau pasibalnok du arklius, maisto pasiimki trim dienom ir su Liubomila, su provaikaičiu atidumki pas mane. Tuoj pat išjosim.
- Kur?
- Į girią, pas girėnus, pas drevlianus. Aš ten gerai pažįstu vieną šeimą, ir mes ten prieglobstį surasim. O priešams girios tankmėse mes būsim nepasiekiami. Galbūt ateis į protą žmonės po kiek metų. Ir jei išgelbėsi tu provaikaitį, Radomirai, tai juk ir giminę išgelbėsi.
...Ties žodžiais šiais Arga tarytumei suklupo, nutilo ir žiūrėti ėmė kažinkur pro Radomirą. Dabar ir Radomiras atsigrįžo, pamatė stovint Liubomilą, prie medžio prisiglaudusią. Jai iš akių riedėjo ašaros, o ranką virpančią ji laikė prie krūtinės.- Ar tu girdėjai, ką Arga pasakė? - paklausė Liubomilos Radomiras.
- Girdėjau viską, - virpančiu balsu atsakė ji.
- Tai ko gi tu verki, mieloji? - priėjo ir paklausė Radomiras. Ir plaukus jai pradėjo glostyt, pabučiavo ranką. - Atidavė vaikai gyvybę savo, kad dar dienelę mudu nugyventume laimingai. Tad nedera mums ją praleisti ašarojant.
- Taip, nedera, - Liubomila pro ašaras atsakė.
- Žmonele mano, tu esi protinga. Kaip niekas kitas iš žiniūnų pasisėmei išminties. Tai sugalvok, kaip mums praleist laimingai šitą naktį ir rytojaus rytą.
- Gerai, aš pagalvosiu, ką daryti, kad vaikai mumis nenusiviltų, na, o dabar eime į mūsų Meilės erdvę. Ten provaikaitis, metas duot jam valgyt.
...Kai Radomiras su Liubomila paėjo link trobos, kur provaikaitis Nikodimas jų jau laukė, Liubomila prašneko:
- Manau, dabar mes, Radomirai, privalome su mūsų vaikeliu sužaist gyvenimo žaidimą.
- O kas tai per žaidimas? Aš apie tokį nieko nežinau, - nustebo Radomiras.
- Ir aš nesu jo žaidus. Tačiau ar būdama maža girdėjau, kaip du seni žiniūnai apie jį kalbėjos. Žaidimą vesti du suaugę turi: jų vienas su vaiku sužaidžia paeiliui kiekvieną jo gyvenimo etapą, o antras pasistengia kuo ryškiausiai, kuo išsamiausiai viską, ką tik žino apie tai, per savo mintijimą leisti ir vaikui perduoti be žodžių. Ir jei iš tikro tos jo mintys ryškios, tai vaikas per pasąmonę jas suima visas ir daug vėliau, kai bręsta, gali savyje užuominų daugybę rasti, kaip elgtis, kaip mąstyt, kaip apskritai gyventi.
- Katras su provaikaičiu žais, kaip tu manai, Liubomila?
- Tu, Radomirai, aš pasakosiu mintimis.
- Tačiau kaip spėsi tu per vieną valandą jam perduot visą išmintį, išpasakoti, kas gyvenime svarbiausia? Po valandos juk metas Nikodimką paguldyti.
- Aš pasistengsiu spėt, o tu tuoj pat pradėk žaidimą ir prieš pradėdamas etapą naują kas kartą pliaukštelk rankomis.
Tuo tarpu keturmetis Nikodimas jau bėgo prosenelių pasitikt. Pagavo Radomiras jį, aukštyn į orą pametėjo, pastatė vėl ant žemės ir pasakė:
- Išmokau neseniai žaidimą naują ir įdomų. Ar nori jį pažaisti?
...Gal pusšimtis kareivių rytą įžengė sodybon. Su jais - vienuoliai du juodais drabužiais. Ir mato tie kareiviai: prie kedro žilagalvis senis stovi ir nugara į jį - senutė. Abu po kardą turi rankoj kiekvienoj.- Kareiviai, matote? - vienuolis vienas, kiek vyresnis, ėmė šaukti: - Va, matote, bedieviai stovi! Nuo tų senų bedievių čia visa paėjo giminė. Neleiskite į juos strėlių, kardais juos užkapokit!
Tuoj iš skirtingų pusių du kareiviai žengė prie senukų iškeltais kardais. Pabandė smogt, bet Radomiras išmušė vienam savu kardu iš rankų ginklą. Atrėmė ir Liubomila ataką, paskui abu ataką antrą, trečią... Tada po du kareiviai ėmė kautis su senukais. Bet Radomiro rankose kardai taipogi buvo du, švytravo jie lyg žaibas, ir atrėmė jisai išsyk abudu priešus, nė lašo kraujo nepraliejęs.
Liubomila žiloji priešus atakuojančius šypsodamosi atrėmė taip pat.
- Visi tuoj atsitraukite, - suriko vienas iš vienuolių, vyresnysis. - Jiems padeda pats nelabasis! Atsitraukit! Ir šaudykit į juos strėlėm.
Kardais ginkluotieji kareiviai atsitraukė. Kiti išsiėmė lankus ir, kai jau ruošėsi temples įtempt, žili senukai staigiai metė žemėn savo ginklus, atsigręžė į vienas kitą ir apsikabino. Kažką šnabždėjo Radomiras Liubomilai, o ji, užuot atsakiusi, šypsojos.
- Ko delsiate? Paleiskite į juos strėles! - vienuolis nenustygo. - Bedieviai jie! O jus čia siuntė Dievas! Paleiskite į juos strėles arba prakeiksiu!
Viena strėlė pataikė Liubomilai, o Radomirui - dvi. Tačiau tarytum skausmo nė nejausdami, tebestovėjo jie abu apsikabinę.
Vis lėkė strėlės, ir apšlakstė žemę kraujas. Lėtai susmuko, o gal nuskrido į žvaigždes Liubomila su Radomiru. Kai jų kūnai jau buvo be gyvybės ženklo, vienuolis vyresnysis, čia siųstas žynio, akylai pažvelgė į žuvusiųjų veidus ir pats sau sušnibždėjo: „Jie mirdami nemąstė apie mirtį. Jų mintys buvo pilnos gyvasties. Veiduos nei liūdesio, nei baimės. Ir ką daryt, kad negalėtų jie vėl įsikūnyt?“ Jis mąstė karštligiškai ir baimingai.

(Vladimiras Megre, Meilės apeigos (8.2), "Ne paskutinis šitas mūšis Radomirui", "Jie iš žvaigždžių sugrįš ir vėl į žemę")
0 Comments

Tikėjimas

17/3/2015

0 Comments

 
...žinai, kad Žemė su viskuo, kas joj ir auga, ir gyvena, visi procesai jos, lietus ir sniegas, ir vėjas sumanyta buvo Jo iš pat pradžių pradžios.
Kūrėjas mūsų - Išmintis didžioji - pagautas įkvėpimo, kūrė kūrinius didžius. Ir juos apvainikuodamas sukūrė žmogų, į save panašų.
Tačiau nuo pat pasaulio sukūrimo vis abejoja daugelis esybių - argi žmogus, sukurtas Dievo, tai iš tikrųjų neprilygstamas Visatoj kūrinys? Ar pasitvirtina tikrovėje Kūrėjo žodžiai, kad tas žmogus ne tik kad lygus daugeliui esybių, bet ir pačiam Kūrėjui? Ar tai tiesa, ką Dievas pats yra apskelbęs: „Paveikslas mano jis ir mano panašumas, Aš viską jam atidaviau ir atiduodu viską, ką ateity jisai sumintys".
Norėjo Dievas žmogų - savo kūrinį - matyt panašų į save.
Dabar pasižiūrėk į šių laikų žmoniją. Joje daug samprotaujama apie Kūrėją mūsų ir apie didžią meilę tam Kūrėjui. Tačiau taip elgdamiesi žmonės patys sau meluoja. Nes neįmanoma ką nors mylėt, nematant Jo, nejaučiant, nesuprantant.
Tik šneka daugelis: „Tikiu aš Dievą". Ir kuo gi konkrečiai jie tiki? Ar tuo, kad Dievas egzistuoja? Bet tai juk lygis visiškai primityvaus sąmoningumo. Žmogus, kartojantis: „Tikiu, kad Dievas egzistuoja", juk iš tikrųjų pripažįsta, kad nejaučia ir nesupranta Dievo, tiesiog vien tiki, kad Jisai yra.
Ir jei tikėjimas Dievu jiems reiškia, kad visagalis Jis, kad geras, mylintis, kad Jis mums - Tėvas, tai ką jie daro Dievo labui? Naikina tai, kas Jo sukurta, atsiriboja nuo sukurto Jo pasaulio, pasislepia nuo Jo į vienuolynus - užu storo mūro sienų. Na, sugalvojo ir prirašė tūkstančius traktatų. Tačiau juk visuose juose tas pat. Visi jie apie tai, kad Dievui reikia lenktis. Ir lenkias žmonės, nors nežino kam.
Dabar, Vladimirai, įsivaizduok, kaip jaučias Dievas, kai žvelgia į tą visą bakchanaliją. Savijautą jo galima įsivaizduot, jei pasistengsi. Jausmus juk Dievas turi kaip ir žmonės, tik Jo jausmai ir stipresni, ir aštresni, ir tyresni.
Tačiau ir savo nūdienos jausmais, jei remiamės žmogiškumu, tėviškumu, tai galime įsivaizduot, kaip jaučias mūsų Tėvas, mūs Kūrėjas.
Taigi Jis žvelgia į vaikus savuosius, o jie nedaro nieko kita, tik skundžias, aimanuoja: „Mes mylime Tave, tik dar ir dar suteiki mums malonių. Nuolankūs Tavo mes tarnai, neturim galių, nieko nesuvokiam, kvaili mes, tad padėk mums, Viešpatie".
Bet argi tinka šitaip elgtis kūriniams, į Dievą panašiems? Kas gali Tėvui sielvarto daugiau suteikti, kaip Jo vaikų bejėgiškas vapėjimas?
Va taip ir kyla abejonių Visatoje esybėms visokiausioms, ar Dievo kūriniai iš tikro tobuli.
(Vladimiras Megre, Gyvybės energija (7), "Dievo tikėjimas")
0 Comments

Apie mergaitę iš vaikų namų

17/3/2015

0 Comments

 
Sonia dar nežinojo, kad vaikų prieglaudų yra įvairiose šalyse, jos įkurtos seniai, ir ne visi vaikai įsūnijami ir įdukrinami, kad daugumai iš jų lemta gyventi be tėvų. Niekas neįdukrino ir Sonios.
Tačiau jos gyvenimas susiklostė nestandartiškai. Tuo metu būrys charkoviečių sutarė netoli nuo miesto pasistatyti savo kaimą. Jiems pasisekė gauti šimtą penkiasdešimt hektarų žemės, ir šimtas dvidešimt šeimų, kiekviena paėmusi po hektarą, pradėjo kurti savo giminės sodybas.
Vienas sklypas iš krašto liko be šeimininko, ir tie charkoviečiai nusprendė jį atiduoti kokiam nors vaikui iš vaikų namų. Taip jau atsitiko, kad pasirinkta buvo mažoji Sonia. Kažkuris iš charkoviečių atvežė ją su jos auklėtoja į tą sklypą. Auklėtoja pradėjo aiškinti mažylei:
- Matai, Sonia, štai įkalti kuoleliai ir tarp jų įtempta virvutė. Už tos virvutės - tavo žemė, visas hektaras. Ją tau padovanojo žmonės, kurie šalia tavęs irgi pasiėmė po hektarą ir sodins ten sodus, statys namus. Tu, kai paaugsi, taip pat galėsi pasistatyti namą ir užsiveisti sodą. Tavo žemė tavęs lauks.
Mergaitė priėjo prie virvutės, palietė ją ir dar paklausė auklėtoją:
- Vadinasi, už tos virvutės mano žemė, ir aš už virvutės galėsiu daryti viską, ką pati nuspręsiu daryti?
- Taip, Sonia, tavo žemė ir visa, kad ten užaugs, bus tik tavo.
- O kas ten užaugs?
- Na, matai, kol kas auga paprasta žolė. Tačiau gretimuose sklypuose, pažiūrėk, žmonės jau pasodino obelaičių, kriaušių ir daug kitokių vaismedžių, jų sodai netrukus ims žydėti. Ir tu, kai paaugsi, galėsi pasirinkti, kur ir ką pasodinti savo žemėje, kad būtų gražu kaip pas kitus.

...Sonia, kaip ir kiti vaikai iš vaikų namų, niekada neturėjo jokios savo erdvės, net mažulyčio kampelio.
Ir štai dabar ji stovi už virvutės, kur viskas tik jos. Ir žolė, ir gyvi žiogai joje, ir nedidukas berželis. Liesa, mažutė, ji atsigręžė į auklėtoją. Ir ryžtingai paprašė:
- Prašau jus, labai labai prašau, leiskite man čia pabūti. Jūs važiuokite, o aš pareisiu pati.
- Kaipgi tu pareisi, juk nuo čia - trisdešimt kilometrų?
- Pareisiu, - tvirtai atsakė Sonia. - Eisiu ir pareisiu. Gal autobusu parvažiuosiu. Prašau man leisti savo žemėje pabūti visai vienai.

...Vaikų namuose iškilo problema, kuri iš pradžių visiems atrodė neišsprendžiama. Sonia kiekvieną dieną prašė auklėtojų, kad leistų jai nuvažiuoti į savo žemę. Paaiškinimai, kad ji per maža, jai per anksti vienai važinėti autobusais, o vežioti ją auklėtojai negali, nes nėra kaip palikti kitų vaikų, nepadėjo.

...Kaimynai sutiko mergaitę pagloboti, ir, kai prasidėjo vasaros atostogos, pats direktorius padėjo jai į „Žigulių" bagažinę susikrauti dviems savaitėms maisto, kastuvą, grėblį, kauptuką, ryšelį su sėklomis...

...O Sonia taip visą vasarą ir išgyveno palapinėje, savo žemėje. Sklypo vidury puikiais žiedais pražydo jos gėlynas. Lysvėse suvešėjo svogūnai ir ridikėliai, ir visa kita.
Vakarais, dienoms sutrumpėjus, dažnai buvo galima matyti, kaip žiba žiburėlis palapinėje po berželiu. Kiekvieną vakarą Sonia skaitė knygas apie liaudies mediciną ir vis piešė savo piešimo sąsiuviny, kaip kada nors atrodys jos žemė.
Kai vasarai besibaigiant galiausiai atvažiavo jos paimti senutėlis vaikų namų mikroautobusas, aš padėjau sukrauti Sonios turtą. O turto buvo nemažai. Vien tik žolynų padžiovinta gal pora šimtų pluoštelių. Maišas bulvių, trys moliūgai. Apskritai, prikrovėme pilną mikroautobusą. Aš paklausiau Sonią:
- Na, ką tu manai daryti kitais metais? Ar tau palapinę pasaugoti?
- Aš būtinai atvažiuosiu per artimiausias atostogas. Nuo pat pirmos dienos atvažiuosiu į savo žemę. Jūs - geras kaimynas, dėde Kolia. Ačiū jums!

...Ėmiau visus įtikinėti, kad nedovanotų mergaitei nieko, ko ji neprašo, nes nepriims. Tačiau netrukus įvyko kažkas netikėta. Pro Sonios sklypą iš ežero bėgo berniukų tuntas, o jo priešaky savo šaunų dviratį mynė verslininko sūnus Ėdikas. Jis visą laiką mėgo iš Sonios pasišaipyti, vadino ją maže, nors pats tebuvo trimis metais už ją vyresnis.
- Ei, maže, - sušuko Soniai Ėdikas, - tu vis galvoji ir galvoji, kaip savo sklypą suplanuoti, ar nenusibosta? Verčiau eime su mumis reto reginio pasižiūrėti.
- Kokio reginio? - paklausė Sonia.
- Mano tėtis dabar degins statybininkų vagonėlį. Va šitą, matai? Pas mus dėl viso ko jau ir gaisrininkų mašina atvažiavo.

... Ėdikas paėmė už rankos Sonią, stovinčią vaikų būry, ir privedė prie tėvo:
- Pasakyk, kad sutinki pasiimti šitą būdelę. Pasakyk.
- Sutinku, - tyliai atsakė Sonia.
Ak, ir nebesitvėrė verslininkas savyje, taip didžiavosi sūnumi. Tik pamanykit, iš nieko neima nieko užsispyrėlė Sonia, ir tik iš jo Ėdiko sutiko priimti dovaną.
Kai vaikai išsiskirstė, pasišaukė verslininkas visą apdailos brigadą, dirbančią jo kotedže, ir sako brigadininkui:
- Taigi, vyručiai, imkite kokių tik reikia medžiagų, dirbkite dieną naktį, moku pagal dvigubą tarifą, bet per dvi dienas kad man būtų šio vagonėlio viduj europinio lygio butas. Iš lauko pusės tegu ir būna toks apšepęs. Tačiau viduj...

... Praėjo dešimt metų. Sonia baigė mokyklą ir jau ištisus metus gyveno savo sodyboje, o aplinkui buvo daug gražių kotedžų, skendinčių įvairiausioj augalijoj, žydinčiuose soduose. Tačiau Sonios sodyba buvo pati geriausia, pati gražiausia. 

... Kartą pasisvečiuoti pas savo tėvus, dabar jau visai persikėlusius gyventi į sodybą, parvažiavo Ėdikas. Jis jau buvo trejus metus mokęsis prestižiniame Amerikos universitete. Jam turėjo daryti sudėtingą operaciją, - tikriausiai nuo užjūrio vandens ir maisto jam buvo sunegalavusios kepenys ir inkstai, - tai prieš operaciją Ėdikas ir nusprendė savaitėlę pasisvečiuoti pas tėvus. Zinaida, Ėdiko motina, jam pasiūlė:
- Sūneli, gal nueikime pas mūsų žiniuonę. Kas žino, gal ji padės.
- Ką tu, mama, argi tokiame amžiuj mes gyvenam? Ten, Vakaruose, medicinos lygis jau seniai aukštas. Viską, ką tik reikia, ir išpjaus, ir pakeis. Nesirūpink. Neisiu aš pas jokias šundaktares bobutes. Dabar ne viduramžiai.
- O aš tau pas bobutes ir nesiūlau. Pameni mažą mergaitę iš vaikų namų mūsų kraštiniam sklype? Visi stebėjosi, o ji pati viena visą hektarą žemės įdirbo!

... - Taip! Puikiai ji susitvarkiusi, - neslėpdamas susižavėjimo pasakė Ėdikas, kai jiedu su motina priėjo Sonios sodybą. - Kol visi mūsų žmonės visas savo jėgas skyrė kuo didesnių namų ir mūrinių tvorų statybai, jinai iš tikrųjų kūrė rojų. Tik pasižiūrėk, mama, kokia graži gyvatvorė!
- Jeigu pamatytumei jos sodą, tai dar ne taip žavėtumeis. Tik toli gražu ne kiekvieną ji į savo sodą įsileidžia, - pridūrė Zinaida, pravėrė vartelius ir garsiai šūktelėjo: - Sonia, jei esi namie, pasirodyk. Sonia, ar tu namie?
Namelio - buvusio vagonėlio - durys atsidarė, ir į prieangį išėjo mergina. Grakščiai ji permetė už pečių kietai supintą rusvą kasą. Pamatė Zinaidą su sūnumi, ir jos skruostuose plykstelėjo raudonis. Ji užsisegė prigludusios palaidinukės viršutinę sagutę, neskubria, lengva ir drauge grakščia eigastimi nulipo laipteliais ir pasuko takeliu link vartelių, prie kurių stovėjo Zinaida ir Ėdikas.
- Sveika, teta Zina, - pasakė jaunoji gražuolė. - Malonu, kad parvažiavote, Eduardai. Jei norit, eime į mano namus ar į sodą.

... - Žinai, Sonia, - toliau kalbėjo Zinaida, eidama į sodą, - mano sūnui bėda, jo laukia operacija. Nors ta operacija bus Amerikoje, vis dėlto man, motinai, kažkodėl neramu.
Sonia sustojo, atsigręžė ir paklausė Ėdiką:
- Kas gi jums skauda, Eduardai?
- Širdis, - slopiu balsu atsakė Ėdikas.
- Kaipgi širdis? - sušuko Zinaida. - Juk sakei - kepenys, inkstas. Vadinasi, melavai, kad būčiau ramesnė?
- Nemelavau. Va dabar širdis, mama, kad ėmė daužytis! Tik paliesk, pajusi, kaip daužosi, - ir, paėmęs motinos ranką, Ėdikas prispaudė sau prie krūtinės, - jauti? Atrodo, ims ir iššoks, jeigu tu neįkalbėsi šios gražuolės tuoj pat už manęs tekėti.

... Ėdikas priėjo prie Sonios ir tyliai paklausė:
- Sonia, kodėl jūs už nieko neištekėjote?
- Todėl, - tyliai atsakė Sonia, - kad aš laukiau tavęs, Ėdikai.
- Tai bent juokdariai, bet kodėl judu iš motinos šaipotės?
- Palaimink mus, mama, tučtuojau, aš nejuokauju, - tvirtai pasakė Ėdikas ir paėmė Sonią už rankos.
- Ir aš nejuokauju, teta Zina, - rimtai pasakė Sonia.

... - Suprask, tėve, - kalbėjo Ėdikas, - pasistatėme čia mes rūmus su priestatais visokiausiais ant pusės hektaro. O tokio gražumo kaip Sonios sodyboje ir tokio oro pas mus nėra. Reikėtų bent pusę nugriauti.
Verslininkas paskui visą savaitę gėrė. Tačiau, kaimynus stebindamas, priestatus ėmė griauti. Ir vis niurnėjo:
- Pristatėme čia visko per savo kvailumą, vaikaičiai nepanorės net apsilankyti į tokias katakombas.
(Vladimiras Megre, Gyvybės energija (7), "Duokite vaikams tėviškę")
0 Comments

Laisvalaikis - prabanga, kurios mes neturime

17/3/2015

0 Comments

 
- Atkreipk dėmesį, Vladimirai, į dabartinius namus, kuriuos stato žmonės, ir palygink juos su namais, pastatytais kaime, kuriame tu dabar gyveni. Beveik visus senuosius šio kaimo namus puošia raižiniai. Matei ir žilesnėje senovėje statytų namų, kai buvai mieste muziejuje - Suzdalėje.
- Teisybė, jie visi išpuošti dar gražesniais raižiniais. Ir ne tik namai, netgi vartai, varteliai taip pat tiesiog tikri meno kūriniai.
- Vadinasi, kuo labiau pasineri į savo šalies praeitį, tuo vis dailiau išdabintus matai žmogaus būstus. Muziejuose dar gali pamatyti gražia raižyba papuoštą verpstę, puodelį vandeniui ar kitokiam gėrimui, beje, ir kitokių buities rakandų iš trijų ar penkių šimtų metų senumo praeities. Pats matai, Vladimirai, juo tolyn į amžių glūdumą, juo žmonių menas įstabesnis.
Nė vienoje kitoje pasaulio šalyje per daugybę amžių nebūta tokios visuotinės žmonių kūrybos. Atkreipk dėmesį, Vladimirai, tai ne paskiri menininkai, vykdantys turtingų didžiūnų užsakymus, čia kūrė visa tauta. Pats pasvarstyk, jei matai muziejuje paprastą verpstę, tai tasai daiktas juk priklausė ne carui, carienei ar kitokiam didžiūnui. Tu matai daiktą, kuris buvo kiekvienuose namuose. Su meile vedrusai puošė namus išdrožinėtais medžio nėriniais, netgi tvoros būdavo išdrožinėtos, visi rakandai namuose ištapyti, drabužiai išsiuvinėti. Ir tai darė ne profesionalai meistrai, dailininkai, jų būtų reikėję neįsivaizduojamos daugybės. Tai darė kiekviena vedrusų šeima - pati, savo rankomis.
Visi žmonės kūrė. O kūryba rodo, kad visi žmonės gyveno pasiturimai. Norint daug ką sukurti, reikia turėti daug laiko. Netiesą sako mūsų istorikai, kad senovėje žmonės nieko kito ir neveikė, tik nugaros neatitiesdami dirbo, triūsė savo žemės sklypuose. Jeigu taip iš tikrųjų būtų buvę, jie nebūtų turėję laiko kurti. O jie kūrė. Beje, dėl mokėjimo valdyti ginklą, tai pats pagalvok: kadangi jie kirviu mokėjo pastatyti tokius gražius rūmus, tai tikriausiai kirvis jų rankose buvo tarsi dailininkui teptukas.
0 Comments

Krikštas...

17/3/2015

0 Comments

 
Vieną gražų saulėtą rytą jūs atsibundate ir pamatote prie savo namų durų svečius. Svečiai jums pasakoja, kad jūsų tėvai blogi, baisūs, pagonys, o reikia būti krikščionimis ir ne su gamta bendrauti, o melstis, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, nes jūsų tėvai taip nusidėjo, kad jų nuodėmė perėjo ir jums.
Ir jūs tuoj pat sutinkate su tuo, ką tvirtina atėjūnai, einate paskui juos į šventyklą, bučiuojate jiems rankas. Prašote juos palaiminimo ir stengiatės nė negalvoti apie savo tėvus. Išbraukiate juos iš atminties, palikdami tik tokį apibūdinimą - „baisūs pagonys".

...Kunigaikštis, kuris savo soste... sėdėjo ne itin tvirtai. Va taip - sėdėjo, sėdėjo ir ūmai ištarė: „Aš, vyručiai, manau, kad mums visiems dera pamiršti savo tėvų kultūrą ir atsigręžti į krikščionybę".
Ir tauta pakiliai atsakė: „Taip, žinoma, mums įkyrėjo mūsų protėvių kultūra, gerai, kunigaikšti, mus pakrikštyk".
Absurdas? Žinoma, absurdas. Buvo ne taip,..
(Vladimiras Megre, Gyvybės energija (7), "Pagonys")
0 Comments

Dievo programa... 

16/3/2015

0 Comments

 
Žmogus gimė operacinėj, antrame gimdymo namų aukšte. Stebėjosi gydytojai: kūdikis pasirodė esąs visiškai sveikas.
Kaip žaibas pralėkė dienos ir mėnesiai, mažylis pradėjo lankyti vaikų darželį, vidurinę mokyklą, aukštąją mokyklą. „Išmintingi“ auklėtojai, pedagogai ir profesoriai jį gyvenimui atitinkamai programavo.
Žmogus nusprendė: svarbiausia gyvenime - turėti daug pinigų, kad galėtų gerai maitintis, turėti butą, automobilį, drabužių. Ir jis stengėsi daug daug dirbti, kartais netgi po dvi pamainas.
Tuo tarpu kaip žaibas pralėkė metų metai, ir, išdirbęs ligi pensijos, žmogus galiausiai susitaupė pinigų; už juos nusipirko dviejų kambarių butą ir padėvėtą automobilį.
Prieš pensiją jis dar buvo įsimylėjęs, vedė, išsiskyrė, dar kartą vedė. Su pirmąja žmona susilaukė vaiko, tačiau po skyrybų vaikas liko su motina. Su antrąja žmona irgi susilaukė vaiko, tačiau tasai išvyko toli į Šiaurę ir paskambindavo jam tik kartą ar dukart per metus. Netruko ateiti senatvė. Žmogus susirgo ir pasimirė. 

Tokia liūdna lemtis daugumos gyvenančių Žemėje žmonių.
Yra ir tokių žmonių (jų mažuma), kuriems pasiseka tapti garsiais artistais, politikais, prezidentais, milijonieriais. Šios kategorijos žmonių gyvenimas neva esąs laimingesnis, tačiau tai iliuzija. Ir jie turi ne mažiau rūpesčių negu visi kiti, ir jų gyvenimo galas visiškai toks pat: senatvė, ligos, mirtis. Nejaugi Dievas savo programoje visiems žmonėms yra numatęs tokią lemtį? Ne! Negalėjo Kūrėjas savo vaikams skirti žiaurios ir liūdnos lemties. Pati žmonija tam tikrų jėgų veikiama ignoravo Dievo programą ir įžengė į susinaikinimo ir savęs kankinimo kelią.
Kai kas gali suabejoti, ar Dievo programa žmonių gyvenimui iš viso yra. Juk apie ją nekalba nei mokslininkai, nei politikai. Religijos Dievo sumanymą aiškina, tačiau visada per tarpininkus ir dažniausiai kiekviena kitaip. Jos sutaria tik vienu klausimu: Dievas yra. 

(V.Megre, "Meilės apeigos" (8.2 knyga), skyrius: "Ar mūsų gyvenimas atitinka Dievo programą?")
0 Comments

    TIKSLAS:

    Norint, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su Giminės sodybų idėja, reikia kuo daugiau žmonių supažindinti su knygomis iš serijos "Skambantys Rusijos kedrai". Šiuo tikslu blog'o forma čia bus talpinamos šių knygų ištraukos, kurios, tikimės, sudomins ir paragins šias knygas perskaityti.

    Archives

    April 2016
    March 2015

    Categories

    All

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.