Žmogus gimė operacinėj, antrame gimdymo namų aukšte. Stebėjosi gydytojai: kūdikis pasirodė esąs visiškai sveikas.
Kaip žaibas pralėkė dienos ir mėnesiai, mažylis pradėjo lankyti vaikų darželį, vidurinę mokyklą, aukštąją mokyklą. „Išmintingi“ auklėtojai, pedagogai ir profesoriai jį gyvenimui atitinkamai programavo.
Žmogus nusprendė: svarbiausia gyvenime - turėti daug pinigų, kad galėtų gerai maitintis, turėti butą, automobilį, drabužių. Ir jis stengėsi daug daug dirbti, kartais netgi po dvi pamainas.
Tuo tarpu kaip žaibas pralėkė metų metai, ir, išdirbęs ligi pensijos, žmogus galiausiai susitaupė pinigų; už juos nusipirko dviejų kambarių butą ir padėvėtą automobilį.
Prieš pensiją jis dar buvo įsimylėjęs, vedė, išsiskyrė, dar kartą vedė. Su pirmąja žmona susilaukė vaiko, tačiau po skyrybų vaikas liko su motina. Su antrąja žmona irgi susilaukė vaiko, tačiau tasai išvyko toli į Šiaurę ir paskambindavo jam tik kartą ar dukart per metus. Netruko ateiti senatvė. Žmogus susirgo ir pasimirė.
Tokia liūdna lemtis daugumos gyvenančių Žemėje žmonių.
Yra ir tokių žmonių (jų mažuma), kuriems pasiseka tapti garsiais artistais, politikais, prezidentais, milijonieriais. Šios kategorijos žmonių gyvenimas neva esąs laimingesnis, tačiau tai iliuzija. Ir jie turi ne mažiau rūpesčių negu visi kiti, ir jų gyvenimo galas visiškai toks pat: senatvė, ligos, mirtis. Nejaugi Dievas savo programoje visiems žmonėms yra numatęs tokią lemtį? Ne! Negalėjo Kūrėjas savo vaikams skirti žiaurios ir liūdnos lemties. Pati žmonija tam tikrų jėgų veikiama ignoravo Dievo programą ir įžengė į susinaikinimo ir savęs kankinimo kelią.
Kai kas gali suabejoti, ar Dievo programa žmonių gyvenimui iš viso yra. Juk apie ją nekalba nei mokslininkai, nei politikai. Religijos Dievo sumanymą aiškina, tačiau visada per tarpininkus ir dažniausiai kiekviena kitaip. Jos sutaria tik vienu klausimu: Dievas yra.
Kaip žaibas pralėkė dienos ir mėnesiai, mažylis pradėjo lankyti vaikų darželį, vidurinę mokyklą, aukštąją mokyklą. „Išmintingi“ auklėtojai, pedagogai ir profesoriai jį gyvenimui atitinkamai programavo.
Žmogus nusprendė: svarbiausia gyvenime - turėti daug pinigų, kad galėtų gerai maitintis, turėti butą, automobilį, drabužių. Ir jis stengėsi daug daug dirbti, kartais netgi po dvi pamainas.
Tuo tarpu kaip žaibas pralėkė metų metai, ir, išdirbęs ligi pensijos, žmogus galiausiai susitaupė pinigų; už juos nusipirko dviejų kambarių butą ir padėvėtą automobilį.
Prieš pensiją jis dar buvo įsimylėjęs, vedė, išsiskyrė, dar kartą vedė. Su pirmąja žmona susilaukė vaiko, tačiau po skyrybų vaikas liko su motina. Su antrąja žmona irgi susilaukė vaiko, tačiau tasai išvyko toli į Šiaurę ir paskambindavo jam tik kartą ar dukart per metus. Netruko ateiti senatvė. Žmogus susirgo ir pasimirė.
Tokia liūdna lemtis daugumos gyvenančių Žemėje žmonių.
Yra ir tokių žmonių (jų mažuma), kuriems pasiseka tapti garsiais artistais, politikais, prezidentais, milijonieriais. Šios kategorijos žmonių gyvenimas neva esąs laimingesnis, tačiau tai iliuzija. Ir jie turi ne mažiau rūpesčių negu visi kiti, ir jų gyvenimo galas visiškai toks pat: senatvė, ligos, mirtis. Nejaugi Dievas savo programoje visiems žmonėms yra numatęs tokią lemtį? Ne! Negalėjo Kūrėjas savo vaikams skirti žiaurios ir liūdnos lemties. Pati žmonija tam tikrų jėgų veikiama ignoravo Dievo programą ir įžengė į susinaikinimo ir savęs kankinimo kelią.
Kai kas gali suabejoti, ar Dievo programa žmonių gyvenimui iš viso yra. Juk apie ją nekalba nei mokslininkai, nei politikai. Religijos Dievo sumanymą aiškina, tačiau visada per tarpininkus ir dažniausiai kiekviena kitaip. Jos sutaria tik vienu klausimu: Dievas yra.
(V.Megre, "Meilės apeigos" (8.2 knyga), skyrius: "Ar mūsų gyvenimas atitinka Dievo programą?")