...žinai, kad Žemė su viskuo, kas joj ir auga, ir gyvena, visi procesai jos, lietus ir sniegas, ir vėjas sumanyta buvo Jo iš pat pradžių pradžios.
Kūrėjas mūsų - Išmintis didžioji - pagautas įkvėpimo, kūrė kūrinius didžius. Ir juos apvainikuodamas sukūrė žmogų, į save panašų.
Tačiau nuo pat pasaulio sukūrimo vis abejoja daugelis esybių - argi žmogus, sukurtas Dievo, tai iš tikrųjų neprilygstamas Visatoj kūrinys? Ar pasitvirtina tikrovėje Kūrėjo žodžiai, kad tas žmogus ne tik kad lygus daugeliui esybių, bet ir pačiam Kūrėjui? Ar tai tiesa, ką Dievas pats yra apskelbęs: „Paveikslas mano jis ir mano panašumas, Aš viską jam atidaviau ir atiduodu viską, ką ateity jisai sumintys".
Norėjo Dievas žmogų - savo kūrinį - matyt panašų į save.
Dabar pasižiūrėk į šių laikų žmoniją. Joje daug samprotaujama apie Kūrėją mūsų ir apie didžią meilę tam Kūrėjui. Tačiau taip elgdamiesi žmonės patys sau meluoja. Nes neįmanoma ką nors mylėt, nematant Jo, nejaučiant, nesuprantant.
Tik šneka daugelis: „Tikiu aš Dievą". Ir kuo gi konkrečiai jie tiki? Ar tuo, kad Dievas egzistuoja? Bet tai juk lygis visiškai primityvaus sąmoningumo. Žmogus, kartojantis: „Tikiu, kad Dievas egzistuoja", juk iš tikrųjų pripažįsta, kad nejaučia ir nesupranta Dievo, tiesiog vien tiki, kad Jisai yra.
Ir jei tikėjimas Dievu jiems reiškia, kad visagalis Jis, kad geras, mylintis, kad Jis mums - Tėvas, tai ką jie daro Dievo labui? Naikina tai, kas Jo sukurta, atsiriboja nuo sukurto Jo pasaulio, pasislepia nuo Jo į vienuolynus - užu storo mūro sienų. Na, sugalvojo ir prirašė tūkstančius traktatų. Tačiau juk visuose juose tas pat. Visi jie apie tai, kad Dievui reikia lenktis. Ir lenkias žmonės, nors nežino kam.
Dabar, Vladimirai, įsivaizduok, kaip jaučias Dievas, kai žvelgia į tą visą bakchanaliją. Savijautą jo galima įsivaizduot, jei pasistengsi. Jausmus juk Dievas turi kaip ir žmonės, tik Jo jausmai ir stipresni, ir aštresni, ir tyresni.
Tačiau ir savo nūdienos jausmais, jei remiamės žmogiškumu, tėviškumu, tai galime įsivaizduot, kaip jaučias mūsų Tėvas, mūs Kūrėjas.
Taigi Jis žvelgia į vaikus savuosius, o jie nedaro nieko kita, tik skundžias, aimanuoja: „Mes mylime Tave, tik dar ir dar suteiki mums malonių. Nuolankūs Tavo mes tarnai, neturim galių, nieko nesuvokiam, kvaili mes, tad padėk mums, Viešpatie".
Bet argi tinka šitaip elgtis kūriniams, į Dievą panašiems? Kas gali Tėvui sielvarto daugiau suteikti, kaip Jo vaikų bejėgiškas vapėjimas?
Va taip ir kyla abejonių Visatoje esybėms visokiausioms, ar Dievo kūriniai iš tikro tobuli.
Kūrėjas mūsų - Išmintis didžioji - pagautas įkvėpimo, kūrė kūrinius didžius. Ir juos apvainikuodamas sukūrė žmogų, į save panašų.
Tačiau nuo pat pasaulio sukūrimo vis abejoja daugelis esybių - argi žmogus, sukurtas Dievo, tai iš tikrųjų neprilygstamas Visatoj kūrinys? Ar pasitvirtina tikrovėje Kūrėjo žodžiai, kad tas žmogus ne tik kad lygus daugeliui esybių, bet ir pačiam Kūrėjui? Ar tai tiesa, ką Dievas pats yra apskelbęs: „Paveikslas mano jis ir mano panašumas, Aš viską jam atidaviau ir atiduodu viską, ką ateity jisai sumintys".
Norėjo Dievas žmogų - savo kūrinį - matyt panašų į save.
Dabar pasižiūrėk į šių laikų žmoniją. Joje daug samprotaujama apie Kūrėją mūsų ir apie didžią meilę tam Kūrėjui. Tačiau taip elgdamiesi žmonės patys sau meluoja. Nes neįmanoma ką nors mylėt, nematant Jo, nejaučiant, nesuprantant.
Tik šneka daugelis: „Tikiu aš Dievą". Ir kuo gi konkrečiai jie tiki? Ar tuo, kad Dievas egzistuoja? Bet tai juk lygis visiškai primityvaus sąmoningumo. Žmogus, kartojantis: „Tikiu, kad Dievas egzistuoja", juk iš tikrųjų pripažįsta, kad nejaučia ir nesupranta Dievo, tiesiog vien tiki, kad Jisai yra.
Ir jei tikėjimas Dievu jiems reiškia, kad visagalis Jis, kad geras, mylintis, kad Jis mums - Tėvas, tai ką jie daro Dievo labui? Naikina tai, kas Jo sukurta, atsiriboja nuo sukurto Jo pasaulio, pasislepia nuo Jo į vienuolynus - užu storo mūro sienų. Na, sugalvojo ir prirašė tūkstančius traktatų. Tačiau juk visuose juose tas pat. Visi jie apie tai, kad Dievui reikia lenktis. Ir lenkias žmonės, nors nežino kam.
Dabar, Vladimirai, įsivaizduok, kaip jaučias Dievas, kai žvelgia į tą visą bakchanaliją. Savijautą jo galima įsivaizduot, jei pasistengsi. Jausmus juk Dievas turi kaip ir žmonės, tik Jo jausmai ir stipresni, ir aštresni, ir tyresni.
Tačiau ir savo nūdienos jausmais, jei remiamės žmogiškumu, tėviškumu, tai galime įsivaizduot, kaip jaučias mūsų Tėvas, mūs Kūrėjas.
Taigi Jis žvelgia į vaikus savuosius, o jie nedaro nieko kita, tik skundžias, aimanuoja: „Mes mylime Tave, tik dar ir dar suteiki mums malonių. Nuolankūs Tavo mes tarnai, neturim galių, nieko nesuvokiam, kvaili mes, tad padėk mums, Viešpatie".
Bet argi tinka šitaip elgtis kūriniams, į Dievą panašiems? Kas gali Tėvui sielvarto daugiau suteikti, kaip Jo vaikų bejėgiškas vapėjimas?
Va taip ir kyla abejonių Visatoje esybėms visokiausioms, ar Dievo kūriniai iš tikro tobuli.
(Vladimiras Megre, Gyvybės energija (7), "Dievo tikėjimas")