Esame šeima, į kaimą atsikėlę gyventi prieš trejus metus. Mūsų šeimoje žmonių nei daug, nei mažai – esame šešiese. Sodyba, kurią patys kuriame ir puoselėjame, pamažu virsta į tai, apie ką ilgai svajojome. Tai ne tik mūsų namai, bet ir vieta, kurioje randame veiklos, kurį padeda mums išgyventi materialiame pasaulyje. Mes galime pagaminti ir paruošti tai, ko neturi ar negali žmonės, gyvenantys mieste. Mes priimame norinčius pabūti gamtoje – tyloje ir ramybėje, bet tuo pačiu išgirsti ir įsiklausyti į įvairius garsus. Mes siūlome atrasti ne tik kaimo, gamtos grožį, bet ir pajusti harmoniją su pačiu savimi. Mūsų gaminamas maistas yra ypatingas, nes beveik viskas, iš ko ruošiame savo skanėstus, yra iš mūsų sodybos produktų: pieno, kiaušinių, grietinės, sviesto, grietinėlės, žalumynų, daržovių, vaisių, prieskoninių žolelių ir kita. Nesėjame grūdų, iš kurių kepame duoną ir pyragus, negaminame cukraus, neauginame kavamedžių – šie ir dar kai kurie produktai mūsų sodyboje neauga.
Taigi, esame ūkininkai, laikome karves ir ožkas, jas melžiame ir užsiimame pieno perdirbimu: gaminame varškę ir įvarius varškės patiekalus, gaminame fermentinius brandintus sūrius. Laikome ir dedekles vištas, kurios šiltuoju metų laiku yra laisvėje lauke, gaidžių priežiūroje. Taip savo laikomas vištas vadiname laimingomis, nes jų laisvės niekas neriboja – kada nori išeina į laukus, kada nori grįžta. Vienai dešimčiai vištų yra skiriamas vienas gaidys tvarkai palaikyti ir jo mielo giedojimo paklausyti – tai sustiprina gyvenimo kaime pojūtį. Taip laikomų vištų kiaušiniai yra pilnaverčiai – vištos, būdamos lauke, minta visa ten esama organika: žole, smiltelėm, kriauklelėm, sliekais, vabzdžiais – tuo ypač patenkintos mūsų karvės, kai gulėdamos ant žolės joms nereikia tiek intensyviai mojuoti uodega, kad atbaidytų įkyriuosius vabzdžius. Taigi, taip laisvai laikomos vištos ir karvės – visiškoje simbiozėje. Nuostabus vaizdas, kurį karštą vasaros dieną gali stebėti, kai visi galvijai ir kiti ūkio gyventojai ilsisi natūraliame medžių pavėsyje, o tu tuo metu gaiviniesi atvirame lauke duše... Na, o mūsų Auksiniai ir Deimantiniai fazanai puošia sodybą ir džiugina akis ir ausis – ankstyvą pavasarį patinas klykauja ypatingu balsu, sustabdydamas tavo minčių tėkmę ir lyg primindamas trumpam stabtelėti ir įsiklausyti į aplink esančią pilnatvę. Laikome bites, kurių aviliai stovi atokiau – senajame sode – ten lankomės rečiau, suteikdami ramybę tiek bičių šeimoms, tiek senosioms obelims bei kitiems krūmokšniams – laisvės tą daryti turi būsų ožkos, kurios minta senojo sodo krūmokšniais, obuoliais krituoliais, senomis nulūžusiomis nuo per didelio obuolių svorio šakomis, suvešėjusia žole ir įvairiomis žievėmis. Prieini, pašnekini ožkas, ištiesi delną su obuoliu – jos meiliai kramsnoja ir dar su snukučiu patikrina tavo kišenes – gal ir ten ką skanaus galima atrast. Laisvai besiganačių ožkų pienas mums – pats skaniausias, o sūriai - dieviški.
Mūsų sodyba apsupta pievomis, laukais, esame dviejų sodų apsupty su daugiau nei šimtu vaismedzių, kuriuos kasmet paįvairiname naujais vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukais. Laukiniai augalai, žolės, krūmai – tai gamtos dovanos, kuriomis džiaugiamės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Pavasario žalumynų salotos, kokteiliai bei kiti patiekalai iš laukinių augalų kasmet atrandandami iš naujo ir kasmet pajunti didesnę jų vertę savo organizmui. Tokie augalai, kuriems nereikalinga jokia žmogaus priežiūra, turi neginčijamai visapusiškesnę naudą nei visa kita, kur prie auginimo yra pridedama žmogaus ranka. Sėdami ir sodindami augalus į savo lysves ir daržus, me nukrypstame nuo tradicinio daržininkavimo taisyklių. Tai, kas auginama mūsų sodyboje, prie tradicinių daržų pratusiai akiai toks daržovių auginimo būdas, kuriuo užsiimame mes, atrodo neįprastai ir netgi netvarkingai: nėra sistemingo augalų susodinimo, vyrauja tam tikra chaosas, mat augalai susodinti ne pagal augalų klases, bet taip, kad būtų kuo didesnė bioįvairovė; kyšo taip vadinamos piktožolės, kurios yra sąmoningai paliekamos; daržai minimaliai apravimi, daugiausia viskas mulčiuojama – tokia priežiūra garantuoja, jog besifermentuojanti organika pamaitina naujai augančią augmeniją ir nereikia jokių papildomų sintetinių trąšų. Be to, mulčiuojant, vandens poreikis žymiai sumažėja, nes po mulčo sluoksniu laikosi drėgmė. Mulčavimas – tai žemės pagerinimas natūraliomis medžiagomis – tai augalų trąša, apsauga ir augimo bei maistingumo garantas.
Karvės ir ožkos šiltuoju metų laiku nuolat būnančios lauke ir nuolat rupšnojančios žolę, medžių žieves, obuolius krituolius, vištos, laisvai besikapstančios ganykloje gaidžių priežiūroje, nuostabaus grožio fazanai, antys ir žąsys ir visų jų skleidžiami garsai bei gamtos skleidžiama tyla– tai mūsų sodyba, tai mūsų ūkis, tai mūsų išgaunamo ir gaminamo maisto kokybės šaltinis ir garantas. Mes dalinamės su jumis tais garsais ir tyla siūlydami ir gamindami maistą.
Rašome, nes mes norime pasidalinti su jumis: garsu - per bendravimą ir pateikiamą maistą; tyla - per nuoširdumą gaminant ir buvimą kartu.
Garsios Tylos Sodyba. Būkime kartu.
https://www.facebook.com/GarsiosTylosSodyba?fref=nf
https://garsiostylossodyba.wordpress.com/
Taigi, esame ūkininkai, laikome karves ir ožkas, jas melžiame ir užsiimame pieno perdirbimu: gaminame varškę ir įvarius varškės patiekalus, gaminame fermentinius brandintus sūrius. Laikome ir dedekles vištas, kurios šiltuoju metų laiku yra laisvėje lauke, gaidžių priežiūroje. Taip savo laikomas vištas vadiname laimingomis, nes jų laisvės niekas neriboja – kada nori išeina į laukus, kada nori grįžta. Vienai dešimčiai vištų yra skiriamas vienas gaidys tvarkai palaikyti ir jo mielo giedojimo paklausyti – tai sustiprina gyvenimo kaime pojūtį. Taip laikomų vištų kiaušiniai yra pilnaverčiai – vištos, būdamos lauke, minta visa ten esama organika: žole, smiltelėm, kriauklelėm, sliekais, vabzdžiais – tuo ypač patenkintos mūsų karvės, kai gulėdamos ant žolės joms nereikia tiek intensyviai mojuoti uodega, kad atbaidytų įkyriuosius vabzdžius. Taigi, taip laisvai laikomos vištos ir karvės – visiškoje simbiozėje. Nuostabus vaizdas, kurį karštą vasaros dieną gali stebėti, kai visi galvijai ir kiti ūkio gyventojai ilsisi natūraliame medžių pavėsyje, o tu tuo metu gaiviniesi atvirame lauke duše... Na, o mūsų Auksiniai ir Deimantiniai fazanai puošia sodybą ir džiugina akis ir ausis – ankstyvą pavasarį patinas klykauja ypatingu balsu, sustabdydamas tavo minčių tėkmę ir lyg primindamas trumpam stabtelėti ir įsiklausyti į aplink esančią pilnatvę. Laikome bites, kurių aviliai stovi atokiau – senajame sode – ten lankomės rečiau, suteikdami ramybę tiek bičių šeimoms, tiek senosioms obelims bei kitiems krūmokšniams – laisvės tą daryti turi būsų ožkos, kurios minta senojo sodo krūmokšniais, obuoliais krituoliais, senomis nulūžusiomis nuo per didelio obuolių svorio šakomis, suvešėjusia žole ir įvairiomis žievėmis. Prieini, pašnekini ožkas, ištiesi delną su obuoliu – jos meiliai kramsnoja ir dar su snukučiu patikrina tavo kišenes – gal ir ten ką skanaus galima atrast. Laisvai besiganačių ožkų pienas mums – pats skaniausias, o sūriai - dieviški.
Mūsų sodyba apsupta pievomis, laukais, esame dviejų sodų apsupty su daugiau nei šimtu vaismedzių, kuriuos kasmet paįvairiname naujais vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukais. Laukiniai augalai, žolės, krūmai – tai gamtos dovanos, kuriomis džiaugiamės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Pavasario žalumynų salotos, kokteiliai bei kiti patiekalai iš laukinių augalų kasmet atrandandami iš naujo ir kasmet pajunti didesnę jų vertę savo organizmui. Tokie augalai, kuriems nereikalinga jokia žmogaus priežiūra, turi neginčijamai visapusiškesnę naudą nei visa kita, kur prie auginimo yra pridedama žmogaus ranka. Sėdami ir sodindami augalus į savo lysves ir daržus, me nukrypstame nuo tradicinio daržininkavimo taisyklių. Tai, kas auginama mūsų sodyboje, prie tradicinių daržų pratusiai akiai toks daržovių auginimo būdas, kuriuo užsiimame mes, atrodo neįprastai ir netgi netvarkingai: nėra sistemingo augalų susodinimo, vyrauja tam tikra chaosas, mat augalai susodinti ne pagal augalų klases, bet taip, kad būtų kuo didesnė bioįvairovė; kyšo taip vadinamos piktožolės, kurios yra sąmoningai paliekamos; daržai minimaliai apravimi, daugiausia viskas mulčiuojama – tokia priežiūra garantuoja, jog besifermentuojanti organika pamaitina naujai augančią augmeniją ir nereikia jokių papildomų sintetinių trąšų. Be to, mulčiuojant, vandens poreikis žymiai sumažėja, nes po mulčo sluoksniu laikosi drėgmė. Mulčavimas – tai žemės pagerinimas natūraliomis medžiagomis – tai augalų trąša, apsauga ir augimo bei maistingumo garantas.
Karvės ir ožkos šiltuoju metų laiku nuolat būnančios lauke ir nuolat rupšnojančios žolę, medžių žieves, obuolius krituolius, vištos, laisvai besikapstančios ganykloje gaidžių priežiūroje, nuostabaus grožio fazanai, antys ir žąsys ir visų jų skleidžiami garsai bei gamtos skleidžiama tyla– tai mūsų sodyba, tai mūsų ūkis, tai mūsų išgaunamo ir gaminamo maisto kokybės šaltinis ir garantas. Mes dalinamės su jumis tais garsais ir tyla siūlydami ir gamindami maistą.
Rašome, nes mes norime pasidalinti su jumis: garsu - per bendravimą ir pateikiamą maistą; tyla - per nuoširdumą gaminant ir buvimą kartu.
Garsios Tylos Sodyba. Būkime kartu.
https://www.facebook.com/GarsiosTylosSodyba?fref=nf
https://garsiostylossodyba.wordpress.com/