Giminės sodyba ir meilės erdvė
Neringa: Gimine susidomėjau palyginti neseniai. Artimieji, šeima visada buvo svarbu, o štai platesniąja gimine domėtis mūsų šeimoje nebuvo įprasta. Mano požiūris į giminę keitėsi palaipsniui. Tiksliai negalėčiau pasakyti, kada manyje pabudo giminės, šaknų ilgesys. Tikriausiai ėjau į tai ieškodama savojo atspirties taško, asmenybės vientisumo. Juk dabar tiek daug kalbama apie vienovę ir harmoniją, apie tai, kaip svarbu mylėti aplinkinį pasaulį.
Kiek iš mūsų į šį pasaulį įskaičiuoja artimiausius žmones – šeimos narius, giminaičius?.. Vienas konkrečių veiksnių, pažadinusių manyje realų giminės ir šaknų ilgesį, buvo V. Megre knygos. Jose perskaičiau tai, ką širdyje, rodos, žinojau nuo seno. Būtent čia paprastai ir aiškiai radau paaiškinimą, ko žmogui trūksta iki sodrios laimės, svajonių išsipildymo. Atsakymas gan paprastas, ir ypač įprastas lietuviui – tai giminės sodybos atkūrimas, turint tikslą čia gyventi nuolat, pradėti ir gimdyti savo vaikus, sodinti medžius protėvių atminimui, puoselėti gyvenamąją aplinką ir taip tobulėti kūnu, protu ir siela.
Šios mintys atliepė abiems su vyru. Užsidegėme noru surasti savąjį žemės lopinėlį, kuriame galėtume kurti giminės sodybą sau, savo vaikams ir ateities kartoms. Pradėjome ieškoti ir radome. Dabar būdami Krunuose, praėjus šešeriems metams, jaučiamės įleidę šaknis į Gimtinės žemę. Džiaugiamės, kad gyvename Krunų sodžiuje – vietoje, kur kuriasi bendraminčiai žmonės, vienijami svajonės kurti darnią šeimą, gimdyti ir auginti laimingus vaikus, įprasminti savo gyvenimą ir realizuoti savo žmogiškąjį potencialą. Savo žemėje šventėme ir tuoktuves. Turime tradiciją kasmet sukviesti šeimos narius ir vestuvėse dalyvavusius artimuosius savaitgalį praleisti drauge. Kasmet su džiaugsmu šio susitikimo laukiame.
Apie giminės sodybas žino kone kiekvienas lietuvis. Tokiose sodybose gyveno mūsų tėvai ar bent jau seneliai. Visgi knygose Anastasija giminės sodybų idėja tarsi labiau praplėsta ir įgyvendinama. Ji atskleidžia tikrąją žmogaus paskirtį ir pabrėžia kuriamąją jo galią, būtinybę sąmoningai bendrauti su gyvąja aplinka norint džiaugtis visaverčiu gyvenimo skoniu.
Kas tai yra giminės sodyba? Trumpai tariant – tai ne mažiau kaip 1 hektaro ploto žemės sklypas, kuriame kuriamasi tikslu gyventi nuolat, pratęsti savo giminę, gyventi dermėje su gyvosios gamtos pasauliu. Vienas svarbiausių veiksnių, leidžiančių sėkmingai tai padaryti, yra Meilės erdvės sukūrimas. Giminės sodyba kuriama iš meilės, – suvokiant ir pripažįstant, kad ji yra sąmonę turinti energija, siejanti mus su Kūrėju – su Dievu.
Nepaisant to, ar giminės sodybą kuria vienas žmogus, svajodamas apie šeimą, ar mylimųjų pora, ar jau susikūrusi šeima, Meilės erdvė kiekvienu atveju suteikia jos kūrėjams galimybę naujai atrasti savąją prigimtį, įprasminti tarpusavio santykius.
Ką mums davė Meilės erdvės sukūrimas? Visų pirma – džiaugsmą, bendros kūrybos pajautimą. Kai kartu
su mylimu žmogumi, artimaisiais sodini medį, statai namą – žinai, kad tai liks ilgam. Kad ši bendra kūryba turi prasmę. Kad erdvėje, kurioje kuri, vyrauja harmonija. Kad įgauni tvirtą pagrindą po kojomis, kad gali viską, apie ką svajoji. Žinai, kad esi ne laikinas sutvėrimas, o amžinas Dievo vaikas. Kad savo rankomis prisidedi prie gražesnės šiandienos ir juo labiau – rytojaus. Kad Žemė dar turi vilties atgauti savo pirmapradį grožį, o mes, šiandienos žmonės – galimybę jį perduoti savo ainiams. Šio nuostabaus jausmo linkėčiau kiekvienam lietuviui.
Neringa J.Teišerskienė, Krunų ekobendruomenė
Ištrauka iš straipsnio "Giminė - šeima iš šeimų"
žurnale GAJA moterims 2014 VASARA (Nr.9)
Kiek iš mūsų į šį pasaulį įskaičiuoja artimiausius žmones – šeimos narius, giminaičius?.. Vienas konkrečių veiksnių, pažadinusių manyje realų giminės ir šaknų ilgesį, buvo V. Megre knygos. Jose perskaičiau tai, ką širdyje, rodos, žinojau nuo seno. Būtent čia paprastai ir aiškiai radau paaiškinimą, ko žmogui trūksta iki sodrios laimės, svajonių išsipildymo. Atsakymas gan paprastas, ir ypač įprastas lietuviui – tai giminės sodybos atkūrimas, turint tikslą čia gyventi nuolat, pradėti ir gimdyti savo vaikus, sodinti medžius protėvių atminimui, puoselėti gyvenamąją aplinką ir taip tobulėti kūnu, protu ir siela.
Šios mintys atliepė abiems su vyru. Užsidegėme noru surasti savąjį žemės lopinėlį, kuriame galėtume kurti giminės sodybą sau, savo vaikams ir ateities kartoms. Pradėjome ieškoti ir radome. Dabar būdami Krunuose, praėjus šešeriems metams, jaučiamės įleidę šaknis į Gimtinės žemę. Džiaugiamės, kad gyvename Krunų sodžiuje – vietoje, kur kuriasi bendraminčiai žmonės, vienijami svajonės kurti darnią šeimą, gimdyti ir auginti laimingus vaikus, įprasminti savo gyvenimą ir realizuoti savo žmogiškąjį potencialą. Savo žemėje šventėme ir tuoktuves. Turime tradiciją kasmet sukviesti šeimos narius ir vestuvėse dalyvavusius artimuosius savaitgalį praleisti drauge. Kasmet su džiaugsmu šio susitikimo laukiame.
Apie giminės sodybas žino kone kiekvienas lietuvis. Tokiose sodybose gyveno mūsų tėvai ar bent jau seneliai. Visgi knygose Anastasija giminės sodybų idėja tarsi labiau praplėsta ir įgyvendinama. Ji atskleidžia tikrąją žmogaus paskirtį ir pabrėžia kuriamąją jo galią, būtinybę sąmoningai bendrauti su gyvąja aplinka norint džiaugtis visaverčiu gyvenimo skoniu.
Kas tai yra giminės sodyba? Trumpai tariant – tai ne mažiau kaip 1 hektaro ploto žemės sklypas, kuriame kuriamasi tikslu gyventi nuolat, pratęsti savo giminę, gyventi dermėje su gyvosios gamtos pasauliu. Vienas svarbiausių veiksnių, leidžiančių sėkmingai tai padaryti, yra Meilės erdvės sukūrimas. Giminės sodyba kuriama iš meilės, – suvokiant ir pripažįstant, kad ji yra sąmonę turinti energija, siejanti mus su Kūrėju – su Dievu.
Nepaisant to, ar giminės sodybą kuria vienas žmogus, svajodamas apie šeimą, ar mylimųjų pora, ar jau susikūrusi šeima, Meilės erdvė kiekvienu atveju suteikia jos kūrėjams galimybę naujai atrasti savąją prigimtį, įprasminti tarpusavio santykius.
Ką mums davė Meilės erdvės sukūrimas? Visų pirma – džiaugsmą, bendros kūrybos pajautimą. Kai kartu
su mylimu žmogumi, artimaisiais sodini medį, statai namą – žinai, kad tai liks ilgam. Kad ši bendra kūryba turi prasmę. Kad erdvėje, kurioje kuri, vyrauja harmonija. Kad įgauni tvirtą pagrindą po kojomis, kad gali viską, apie ką svajoji. Žinai, kad esi ne laikinas sutvėrimas, o amžinas Dievo vaikas. Kad savo rankomis prisidedi prie gražesnės šiandienos ir juo labiau – rytojaus. Kad Žemė dar turi vilties atgauti savo pirmapradį grožį, o mes, šiandienos žmonės – galimybę jį perduoti savo ainiams. Šio nuostabaus jausmo linkėčiau kiekvienam lietuviui.
Neringa J.Teišerskienė, Krunų ekobendruomenė
Ištrauka iš straipsnio "Giminė - šeima iš šeimų"
žurnale GAJA moterims 2014 VASARA (Nr.9)