Giminės sodyba. Kas tai?
Turinys
|
Giminės sodyba (rus. „Родовое Поместья“) yra maždaug vieno hektaro dydžio arba didesnis žemės plotas, kuriame nuolatos gyvena viena šeima ir tęsia savo giminę, puoselėja gyvenamąją aplinką, stengiasi būti harmonijoje su gamta. Giminės sodyba yra nedaloma, kai paveldima. Ši vietovė – tai giminės Meilės erdvė, kurioje vyksta darni Žmogaus ir Gamtos Kūryba, vyksta sąmoningi naujo Žmogaus pradėjimo ir gimdymo procesai, sutuoktuvės, laidojami artimieji.
Tai – langas į DABARTĮ. Save. Į Esatį dabar ir čia. |
|
Likimas verslininką, keliaujantį Sibiro upe, suveda su nepaprasta taigos miškuose užaugusia mergina vardu Anastasija, kuri savo gebėjimais ir išmintinga mąstysena pranoksta bet kurį mūsų laikų žmogų.
V.Megre knygose iš serijos „Skambantys Rusijos kedrai“ sukuriamas ir plėtojamas Giminės sodybų vaizdinys. Šiose knygose aptariami esminiai būties dalykai, skatinama atsigręžti į gamtą, padedama atskirti tikra nuo netikro, ieškoti savo giminės, tautos šaknų, puoselėti tradicijas. Šių knygų veikėjai kalba apie minties galią, valstybių valdymą, galimybes pagerinti kalinių elgesį ir pan. „Man labiausiai įstrigo, kad rusiški originalai parašyti taip nelyginant eilėmis. Ir perskaičius norisi pačiam eilėmis kalbėti, bet gal čia tik man. Tačiau daugybė skaitytojų perskaitę šias knygas ėmė rašyti eilėraščius, nors anksčiau gyvenime niekada jų nerašė…“ |
Kiekviena nauja V.Megre knyga, priklausanti serijai „Skambantys Rusijos kedrai“, yra tarsi ankstesnių knygų tęsinys.
- 1 knyga „Esu tiems, kam esu“: apie slaptingus žmogaus ryšius su gamta ir kosmosu. Apie tai, kaip išsigydyti pačiam, kaip gydyti per nuotolį, kaip modeliuoti ateitį.
- 2 knyga „Skambantys kedrai“: pasakojama apie meilės erdvės sukūrimą, Dievo su žmogumi bendravimo būdą, dabarties įvykius kaip anksčiau patirtų jausmų, sielos polėkių pasekmes, gydomąją ir dar kitokią slaptingą kedrų galią.
- 3 knyga „Meilės erdvė“: šioje knygoje praplečiama Meilės erdvės sąvoka, pasakojama, kaip galima žodžiais pakeisti žmogaus likimą, kaip derėtų auklėti vaikus, kokia svarbi visai mūsų Žemei yra Šviesos energija, Meilės energija.
- 4 knyga „Pasaulio sukūrimas“: Šioje knygoje savitai ir su didžiule meile kalbama apie Dievą, visų mūsų Tėvą, apie pasaulio sukūrimą ir apie žmogų, Dievo apdovanotą gebėjimu kurti. Rašoma apie Gimtinę ir kaip kurti savo Meilės Erdvę – Giminės sodybą.
- 5 knyga „Kas mes?“: Šioje knygoje mąstoma apie civilizacijos pasiektas aukštumas. Pasakojama, kaip viskas gali pasikeisti į gerąją pusę, pabrėžiama, kad svajonės išjudina veikti didžiulę energiją, bet visada pirmiausia reikalingas žmogaus noras.
- 6 knyga „Giminės knyga“: Šioje, šeštojoje knygoje nauju, netikėtu rakursu nušviečiama žmonijos praeitis ir nuostabios ateities galimybės, įdomiai pasakojama apie vaikų auklėjimą.
- 7 knyga „Gyvybės energija“: Septintojoje serijos knygoje akivaizdžiai: žmogaus troškimai išsipildys, jeigu jis imsis nuoseklios ir atkaklios veiklos, kad to pasiektų, nes Dievas žmogui yra davęs naudotis pačią stipriausią Visatos energiją, gebančią formuoti jos turėtojo likimą. Ši energija – tai žmogaus mintis.
- 8.1 knyga „Naujoji civilizacija“: Aštuntos knygos pirmos dalies knygoje kalbama apie tai, kad neįtikėtiname chaose, apėmusiame žmonių sąmonę, atsirado žmonių, kurie ne žodžiais ir ne religinių traktatų paveikti, pakeitė savo požiūrį į Dievo kūriniją. Jie ėmė keisti savo gyvenimo būdą: dar patys ligi galo nesuvokdami savo kūrybos užmojų, tuos savo veiksmus vadino paprastai – giminės sodybos kūrimu.
- 8.2 knyga „Meilės apeigos“: Aštuntos knygos antros dalies knygoje pakiliai ir šviesiai kalbama apie Meilę, apie jos kultūrą, parodoma, kiek išminties ir kiek Visatos suvokimo turi senovinės sutuoktuvių, vaiko pradėjimo, jo laukimo ir gimimo apeigos, pasakojama, kaip sugrąžinti Meilę ir pagarbą į dabartines šeimas.
- 9 knyga: Jos nėra. „Devintąją knygą gyvomis raidėmis gyvoje Žemėje rašo žmonės, Giminės sodybų kūrėjai. Aš, žinoma, praslinkus kuriam laikui, pabandysiu paversti tas raides žodžiais ir natomis. Tam ruošiuosi.“ V. Megre
- 10 knyga „Anasta“: Sibiro taigos gilumoje per laukymę šypsodamasis eina mažas vaikas. Niekas jo nebaugina, niekas nepuola, priešingai, žvėrys pasiruošę tik pareikalavus atskuosti į pagalbą. Eina mažas žmogus tarsi karališkosios giminės įpėdinis per savo valdas. O kur šiuo metu yra jūsų vaikas?
- P.S. Kyla daug diskusijų dėl "Baltosios gulbės" 10-osios, o vėliau ir 1,2,3,4 knygų raktinių žodžių vertimų į lietuvių kalbą kokybės. Esminė akivaizdi klaida – knygose vietoj "Giminės sodyba" vartojami terminai „Tėvonija“, „Giminės dvaras“ ir t.t.
|
Ekosodyba – sodyba, kurioje laikomasi draugiškų gamtai taisyklių: auginamas ekologiškas maistas, statoma iš ekologiškų medžiagų, naudojamos maksimaliai draugiškos gamtai technologijos.
Giminės sodyba (rus. "Родовое Поместья") yra maždaug vieno hektaro dydžio arba didesnis žemės plotas, kuriame nuolatos gyvena viena šeima ir tęsia savo giminę, puoselėja gyvenamąją aplinką, stengiasi būti harmonijoje su gamta. Giminės sodyba yra nedaloma, kai paveldima. Ši vietovė – tai giminės Meilės erdvė, kurioje vyksta darni Žmogaus ir Gamtos Kūryba, vyksta sąmoningi naujo Žmogaus pradėjimo ir gimdymo procesai, sutuoktuvės, laidojami artimieji. Tėvonijos terminu buvo vadinama Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemės valda, paveldima iš tėvų ir be suvaržymų perleidžiama. Tai feodalinė paveldima žemės valda ir su ja susijusi feodalinė teisė turėti priklausomų valstiečių.Lietuvoje atsirado XII a. II pusėje-XIV a. iš bajorų alodo. Ją feodalas paveldėdavo iš tėvų. XIV-XV a. bajorų tėvoninio paveldėjimo teisė virto feodaliniu įstatymu ir paplito visoje LDK. Laipsniškai siaurinama analogiška valstiečių teisė XVI a. I pusėje buvo panaikinta. Parduoti ar dovanoti tėvoniją bajoras galėjo tik visiems giminaičiams sutikus; XV a. 9 deš. pradžioje iš valdovo gavo teisę laisvai disponuoti 1/3 tėvonijos, o pagal II Lietuvos Statutą (1566) – visą tėvoniją. Tuo tėvonija skyrėsi nuo beneficijos, kurios valdymas ir paveldėjimas buvo sąlyginis. Tėvoniją sudarė feodalo žemė ir skirtiniai valstiečių sklypai. Joje dirbo tėvoniškiai: nelaisvoji šeimyna, kaimynai ir įsikeitėliai. Nuo XIV a. pab. tėvonijoms priklausė ir veldamai. XVI a. II pusėje-XVIII a. tėvonija buvo pagrindinis ūk Dvaras yra šimtai ar tūkstančiai hektarų žemės, valdomi feodalo. Feodalui priklauso ir aplinkiniai kaimai ar net miesteliai, kurių žmonės dirba dvare ir moka dvarui mokesčius. Feodalas gali turėti daug dvarų ir juose gali negyventi. Dvaras labiau skirtas surinkti mokesčiams iš aplinkinių kaimų, o ne gyvenimui. Dvarą taip pat galima parduoti su visais kaimiečiais. Dvidešimtame amžiuje kaimas atskirtas nuo dvaro ir dvaro dydis apribotas iki 150 ha žemės ploto. Ir dvaras, ir tėvonija reiškia didelius žemės plotus, savo dydžiu nė kiek neprimenančius V.Megre knygose aprašomų vieno hektaro dydžio sodybų. Ir dvaras, ir tėvonija galėjo būti parduodami kitam feodalui nieko bendra neturinčiam su gimine. V. Megre knygose aprašomos sodybos nė kiek nepanašios į tėvonijas ir dvarus. Deja, naujame V.Megre knygų vertime į lietuvių kalbą raginama kurti ne sodybas, o tėvonijas ir dvarus. Naujasis vertimas iškraipo pagrindines V. Megre idėjas. Kviečiame atsiliepti visus, kuriems svarbi giminės sodybų idėja ir bendromis pastangomis nutraukti iškraipytą vertimą.: https://www.facebook.com/groups/anastasija.lt/permalink/1598172866904003/ 2018.03.24 VIDEO iš vykusio susitikimo su vienu iš keletos skirtingų "Anastasija" serijos knygų vertėju!!!: Sulaukėm svečio - naujo vertimo knygų vertėjo Aleksandro Krasnovo, tad suvažiavimą pradėjom nuo svarbiausio – knygų vertimo klausimo. Aleksandras savo įvadine kalba siekė paaiškinti, pasiteisinti dėl žodžio „tėvonija“ parinkties. Vertėjui taipogi kilo klausimas, dėl ko žūtbūtinai giminės sodybas stengiamasi pakeisti tėvonijomis? Kaip ten bebūtų, Aleksandras mus ne tik išgirdo, bet ir pats stojo mūsų pusėn ir nusprendė nuo savęs parašyti pastabas N. Erlelenz ir Ninai Megre. VIDEO: https://www.facebook.com/regimantas.zitkauskas/videos/2011267452457336/ 2018.05.22 Laiškas N.Megre su pasiūlymu dėl galimybės paraleliai išleisti knygas su kitu vertimu https://anastasija.lt/2018/05/22/laiskas-ninai-megre/ 2018.05.26 Gautas vilties teikiantis atsakymas iš knygų autoriaus V.Megre komandos!!! https://anastasija.lt/2018/05/25/atsakymas-is-skambanciu-kedru-komandos-v-megre-knygu-vertimo-klausimu/ Galbūt kas nors iš Jūsų turite žinių apie tradicines taisykles knygų publikavimui (teko susidurti ar dirbate šioje srityje)? Būčiau labai dėkinga, jei savomis žiniomis galėtumėte pasidalyti. Susisiekti su manimi galite el.paštu: [email protected] arba telefonu 8687 91033. |
Visi svajojame apie šambalą –
ypatingai jaukią vietą, „prarastąjį rojų“ |
Giminės sodybos idėją man priminė Anastasija, knygų „Anastasija“ pagrindinė autorė ir veikėja (V. Megre, „Anastasija“). Sakau – priminė, nes pati mintis nėra nauja. Lietuvoje dar ir šiandien rasime apsčiai šeimų, kurios turi giminės sodybą, joje gyvenančius senučius: motulę ir tėvelį, o gal – senelį ir prosenelį. Kas turi ar turėjo tokią vietą, tikriausiai žino, kaip gera čia grįžti. Nes čia – tavo Namai. Net jeigu nebėra senųjų sodybų, žmonės įsikuria naujai ir mėgsta čia sugrįžti pailsėti po darbų, savaitgaliais. Taigi kuria Namus iš naujo. O jei didelei, atokiai nuo miesto esančiai sodybai nėra išteklių, dažna išeitis – kolektyvinis sodas. Tai – tarsi sumažintas giminės sodybos variantas.
Anastasija labai gražiai atsiliepia apie sodus ir jų gyventojus, sodininkus: Šiandienos visuomenė gali daug ką suvokti, bendraudama su augalais, auginamais soduose. <…> Dirbdami soduose, žmonės geriau jaučiasi, daugelis šitaip prasiilgina gyvenimą. Jie darosi geresni. Ir būtent sodininkai gali padėti visuomenei suvokti, koks pražūtingas yra technokratinis kelias. Ir vis dėlto giminės sodyba – kai kas daugiau nei ūkis. Nors Anastasija tik primena pamiršta sena, ši protėvių žinota išmintis suskamba naujomis gaidomis. Giminės sodyba pateikiama kaip projektas gyvenimo būdui, tam tikrai gyvenimo kultūrai įtvirtinti. Ši kultūra pasižymi tokiomis savybėmis kaip gyvenimo džiaugsmas, asmeninė darna ir santarvė šeimoje, žmogiškosios paskirties suvokimas ir įprasminimas. Gyvendamas giminės sodyboje žmogus turi visas galimybes sujungti kūną ir dvasią (materiją ir dvasingumą). Taigi vystytis visapusiškai. Toks gyvenimas, žinoma, džiugina ir žmogų, ir Kūrėją, be to, atveria žmogui neribotas perspektyvas pažinti save, pasaulį, Visatą, jos dėsnius. Taigi ir Dievą. Pažinti ne teoriškai, iš nuogirdų, o tiesiogiai, per save, savąją patirtį, kasdienybę.
Aš, perskaičiusi šias knygas, pajutau, kad manyje atgyja, tampa gaji Tiesa, kuriai nebaisi jokia amžių užmarštis, kuri yra belaikė ir kartu amžina, kuri padės man tapti dar laimingesniu žmogumi. Vyras Algis irgi ėmė skaityti, mūsų pajauta sutapo, ir mes panorome gyventi taip, kaip knygoje parašyta, nes visada to ir siekėme – be galo mylėjome gamtą, daug keliavome po Lietuvą ir jos šventvietes, ieškojome gražios vietos įsikurti. Ir štai – Anastasija su giminės sodyba, kurios ištakos – senojoje vedrasų (mokslinėje literatūroje vadinamų indoeuropiečiais) civilizacijoje, kurios dalimi buvo ir mūsų protėviai. Ir štai mes įgyjame naują kompasą, atrandame kryptį, įgyjame pagrindą ir žinome gaires: norime gyventi ne šiaip sau vienkiemyje, bet sodžiuje, bendruomenėje, tarp bendraminčių. Tik čia esti pilnavertis gyvenimas, o žmogus jaučiasi, taigi ir yra stiprus. Čia gimsta ir auga laimingi vaikai, o juos auklėja sodžiaus gyvenimo kultūra. Taigi pradedame važinėti po Lietuvą, ieškodami Anastasijos išsakytų idėjų pagrindu kuriamų gyvenviečių. Ir randame. Beje, vienintelę iš visų aplankytų – gyvą, pilną smagių, bendruomeniškų žmonių. Tai – Krunai (2008 pavasaris). Neringa J.T., Krunų bendruomenė |
Vis daugiau žmonių Lietuvoje susižavi gyvenimo gamtoje idėja. Šiuo metu stebimas stichiškas judėjimas, vadinamas „ekologiniu“. Pavienės šeimos perka senas sodybas, įsikrausto, o vėliau ieško bendraminčių. Arba didesniuose žemių plotuose kuriasi žmonės, siekiantys įvairiausių tikslų.
Lietuvoje gyvenimas kaime nieko nestebina, nes beveik pusė tautiečių juose gyvena. Tai kas gi naujo tame judėjime? Gal, kelioms kartoms paragavus miestietiško gyvenimo, ir neradus ten pažadėtų aukso kalnų, vyksta grįžimas prie buvusio protėvių gyvenimo būdo? Ir visgi, grįžimu to nepavadinsi, nes įgijus naują patirtį, išbandžius technokratinį kelią, jau kitas sąmoningumas, suvokimas. Būtent kitoks sąmoningumas yra pagrindinis besikuriančių skirtumas nuo įprastinių kaimiečių. Koks tas naujas sąmoningumas? Galbūt tai žmogus, suvokęs beatodairiško vartojimo pasekmes, nebenorintis dalyvauti planetos niokojimo varžybose. Galbūt žmogus, kuris galvoja apie savo, ypač savo vaikų, sveikatą. Galbūt tai žmogus, norintis išbandyti kūrybines jėgas, savo rankomis galintis pasistatyti namą, apsirūpinti sveikais maisto produktais. Išsilaisvinti iš nuolatinių pinigų vaikymosi varžybų. Galbūt tai žmonės, paprasčiausiais siekiantys laimingesnio gyvenimo. Koks gi reiškinys „giminės sodyba“? Kuo jis skiriasi nuo ekologiškai besikuriančių gamtoje? Dar visai neseniai mūsų šalies istorija mena ištisomis giminėmis gyvenusius sodžius, kai sodybas perduodavo iš kartos į kartą. Tai truko šimtmečius, gal net tūkstantmečius. Giminės gyvenamoji vieta ir buvo tėvynė: mylima, puoselėjama, ginama. Prasidėjus sunkiems laikams, kai mūsų šalį puolė ir niokojo atėjūnai, giminės sodybų sodžiai buvo sugriauti, gyventojai išžudyti bei išblaškyti. Kelių šimtmečių eigoje palaipsniui buvo sukurti masiniai žmonių telkiniai – miestai. Likę kaimų gyventojai privalėjo tapti ūkininkais, aprūpinančiais miesto žmones maistu. Ši situacija, vis labiau išsigimdama, pasiekė mūsų laikus. Giminės sodybų sodžių atkūrimas, tai, visų pirma, tėvynės sugrąžinimas. Mylimos, puoselėjamos, saugomos. Tai mūsų ryšio susigrąžinimas su žeme ir mus supančia gamta, kurią mūsų protėviai laikė šventa. Tai mūsų šventumo atgimimas. Prisiimdami atsakomybę už visa, kas mus supa, vėl atstatome ryšį su dieviškumu, protėvių išmintimi. Nutiesiame tiltą į kitokią ateitį. Buvusios giminės sodybos saugojo protėvių atminimą. Išnaikinus senuosius kaimus buvo prarasta mūsų istorijos atmintis, sutraukyti giminystės ryšiai. Giminės sodybas tenka atkurti ant griuvėsių, pradedant nuo nulio: be atminties, pakirstomis šaknimis, be suvokimo. Pasitelkiant savo vidinį balsą, pasąmoningai nujaučiant kelio kryptį. Tikriausiai tai ne ta vieta, menanti mano protėvius šimtmečiais. Tegul naujoji vieta, giminės sodyba, tampa rišančia grandimi, surenkančia be vietos besiblaškančias protėvių sielas. Laikas juos nuimti nuo aukurų, nuo piliakalnių, kurie mena kraują, ugnį ir kančias. Laikas nustoti garbinti ir paprastuose dalykuose ieškoti „mistikų“ , idant mums kažkas „iš viršaus“ padėtų. Laikas sugrąžinti mūsų protėviams, giminei, namus. Pakviesti jų sielas dalyvauti bendroje kūryboje, atkuriant giminės sodybą tame žemės kampelyje, kurį parinko mūsų širdis. Čia praeitis per dabartį apsijungia su ateitimi. Būties vientisumas atsistato. Gijos susijungia. Kai vyras ir moteris, mylintys vienas kitą, sąmoningai, bendromis jėgomis kuria savo ir savo vaikų ateitį konkrečiame žemės lopinėlyje, jie čia sukuria Meilės erdvę. Visa aplinka alsuoja jų meile, atsispindi kiekvieno žolyno žiedelyje, vaisiaus syvuose. Darnioje šeimoje gimsta darnūs vaikai, turintys neatsiejamą ryšį su gamta, mylintys savo tėvynę. Tokios šeimos tampa darnios valstybės pagrindu. Dar daug kas sutelpa „giminės sodybos“ sąvokoje: gamtinės žemdirbystės būdu užsiauginami maisto produktai, galimybė švariais produktais aprūpinti kitus tautiečius, kūno ir sielos sveikata, ramus, laisvas, laimingas gyvenimas darnios gamtos apsuptyje, užsiėmimas kūrybine veikla (amatai, menai), smagus bendravimas ir bendra kūryba su kaimynais – bendraminčiais, švietėjiška veikla (šventės, stovyklos, įvairūs užsiėmimai), savitvarka, savišvieta ir vaikų mokykla, saviraiška projektuojant, statant, įruošiant ekologinius namus, istorinė atmintis ir kita. Giminės sodybos kūrimas – tai (kol kas) nesibaigiantis darbas su savimi, atstatant vidinę darną. Išsilaisvinimas iš primestų vaizdinių sistemos. Naujų dalykų atradimas. Tiesiog tapimas Žmogumi. Kūrėju. Ingrida, Šventasodžio bendruomenė |
Giminės sodybą turėtų supti kitos giminės sodybos, susiliedamos į ištisą sodžių. Žmonės, apjungę mintis, bendroje kūryboje gali įkūnyti norimus vaizdinius.
Tik bendruomenėse įmanoma išspręsti pagrindinius gerbūvio siekius. Pavyzdžiui, besikuriantys bendraminčiai, siekiantys darnos su gamta, garantuoja vieni kitų aplinkos (oro, dirvožemio, vandens) švaros apsaugą. Pastebėjau, kad daugelis nesupranta „bendruomenė“ sąvokos. Dažnai ji painiojama su bendrija, kuri susivienijusi ar įsteigta tam tikros žmonių grupės bendriems verslo, buities, pramogų tikslams pasiekti. Bendruomenė, deja, jau beveik išnykęs reiškinys, todėl nebesuprantamas. Jeigu bendruomenę prilyginčiau giminei, kurioje visi vieni kitus pažįsta ir priima tokius, kokie yra, nes jie „vieno kraujo“, iškiltų sunkumų suvokti bendrumo pojūtį, nes daugelis giminių, deja, susivaidijusios ir nebendraujančios. Bendrumas su kitais dažną net gąsdina, nes tai siejama su įsipareigojimais. Kaip atkurti tai, kas beveik prarasta? Kiekvieno mūsų pasąmonės atmintyje yra išlikęs bendrumo pojūtis. Kartais jis pasireiškia nepaaiškinamu ilgesiu, draugų paieška, vienatvės baime. Šviesus vaizdinys gali būti ta rišančia grandimi. Kai siekiai nukreipti ne tik į asmeninę, bet į Visumos gerovę, atsikuria bendrumas. Vykstant įsikūrimui, žmonės praeina ištisą bendruomeniškumo mokyklą, kai bendra nauda tiek pat svarbi kiek sava nauda. Kai esamo ir būsimo kaimyno gerovė tiesiogiai priklauso nuo tavo veiklos ir atvirkščiai. Šiais, savanaudiškumo bei susvetimėjimo laikais, daugeliui tai tampa tikru išbandymu. Bendri tikslai, talkos, tarpusavio pagalba palaipsniui tirpdo savanaudiškumą. Keičiasi vertybės: pinigų svarbą keičia tyri ketinimai. Pradėjus kurti gyvenvietę, svarbu išpirkti kuo didesnį žemės sklypą. Dažnai užtrunka keletą metų, kol susirenka visi būsimi kaimynai, todėl pirmiesiems tenka surinkti reikiamą pradinę sumą. Žmonės ne tik sudeda visas savo santaupas, bet netgi pasiskolina iš artimųjų ar parduoda dalį turto, negalvodami apie tai, kada šie pinigai sugrįš. Vėliau sklypas dalinamas (beje, taip pat iš pradininkų kišenės) į mažesnius sklypus, kurie bus parduoti bendraminčiams. Sklypai parduodami nesiekiant pelno, t. y. už tą sumą, kuri buvo išleista. Miškų ir bendrų plotų išpirkimui vėlgi susimeta kiek kas gali. Išmoksti dalintis, besąlygiškai padėti, atvirai ir nuoširdžiai bendrauti. Atsiranda stiprūs vidiniai ryšiai su aplink esančiais žmonėmis, kuriuose pradedi jausti artimas giminingas sielas. Jautiesi laimingas tame bendrume. Jauti, kaip palaipsniui sveiksta tavo išvargusi siela. Pastebėjau, kad kuo geriau visiems sekasi išmokti bendruomeniškumo, tuo mažiau kliūčių: lengviau vyksta darbai, greičiau pasiekiami tikslai, lyg savaime atsiranda reikalingos priemonės. Susirinkę įvairių gabumų, įgūdžių, išsilavinimo žmonės, pasiskirsto darbus pagal kiekvieno sugebėjimus, dalinasi patirtimi, mokosi vieni iš kitų. Bendruomenė ypatingai svarbi vaikams. Jie auga saugioje aplinkoje, meilės erdvės apsuptyje. Kadangi vaikai perima ne tik tėvų pasaulėžiūros suvokimą, bet, bendraudami su kaimynais, stebi ir kitus suaugusius, visiems sodžiaus gyventojams tenka „pasitempti“. Vaikai turi galimybes mokytis iš įvairių žmonių ne tik darnaus gyvenimo būdo įgūdžių, bet ir įvairių amatų, augalų sodinimo, architektūros, statybos, senųjų papročių ir kita. Taip pat draugiško bendravimo su augalais, gyvūnais, vienų su kitais. Puiku, kai sodžius susideda iš keliasdešimt sodybų. Didelė bendruomenė turi daugiau išraiškos, savišvietos, užsiėmimų, verslo galimybių. Siektina, kad bendruomenė būtų save išlaikanti ir apsirūpinanti iš sodžiaus veiklos. Svajojame apie vietinę sodžiaus mokyklą, kuriamą mokymo namie principu, kuri suteiktų žmogiškumą atitinkančią vaikų ugdymo galimybę. Mokykloje dalyvautų tėvai kartu su vaikais. Mokytojais pasirinktinai galėtų būti tėvai, vaikai, samdomi mokytojai. Giminės sodybų gyvenvietės savitvarka vykdoma priimant sprendimus bendruomenės susirinkimų metu. Didelėse bendruomenėse, susidedančiose iš kelių šimtų gyventojų, gali būti renkamos tarybos, kurios, išklausiusios visų norinčiųjų pasisakymus, vienbalsiai priima sprendimus. Vėlgi, kiekvieno sodžiaus gyventojai patys nusprendžia kokiu būdu vykdyti savitvarką. Ingrida, Šventasodžio bendruomenė Parsisiųsti leidinį
"Kaip susikurti harmoningą gyvenimą? Įkvepiančios istorijos iš ekokaimų patirties" (pdf) |
Aš, Lietuvos Respublikos pilietis, susipažinau su gyvenimo būdo ideologija menine forma pateikta Vladimiro Megre „Skambantys Rusijos kedrai“ serijos knygose. Giminės sodybų idėja, Anastasijos, jos gyvenimo būdo, Dievo ir Meilės vaizdiniai mane įkvėpė veikti. Tėvų-senelių padovanotame pusantro hektaro ploto žemės sklype Gedminų kaime planuoju ir kuriu tobulesnę gyvenamąją aplinką savo būsimai šeimai, ateities kartoms ir kad protėviai būtų atminti.
Šią vietą vadinu Giminės sodyba arba Giminės kurties vieta. Ją apsodinau gyva medžių, krūmų tvora, iškasiau vandens telkinį, auginu mišką, sodą, daržą. Žemę gerinu tik gamtiškomis trąšomis. Pastačiau keletą kelminių avilių. Planuoju šiame sklype pastatyti mažą namuką ir vietą suplanuoti taip, kad ji būtų saugi, graži, kvapsni, gyvų garsų ir skonių įvairove duotų peną kūnui ir sielai ir būtų kuo mažiau priklausoma nuo išorės. Noriu šioje vietoje su savo pusele kurti stiprią darnią laimingą šeimą, sukurti ir išauginti laimingais mudviejų vaikus. Noriu, kad aplink mano giminės sodybą įsikurtų dorų siekių kaimynai, kuriantys savo giminės sodybas, puoselėjantys aplinką ir sveiką laimingą gyvenimo būdą. Noriu, kad būtų įkurta Gedminų mokykla, kurioje mūs vaikai tobulins ir tobulės ir laimingai kurs vis laimingesnį gyvenimą. Noriu, kad Gedminų kaime ir apylinkėse mažėtų aplinkos taršos židinių, aplink sodžius ir gyvenvietes būtų atkurtos sengirės ir jų darni gyvybės formų įvairovė. Manau, Gedminų vardas kilęs iš junginio „gieda mintį“, tad svajoju kaip mūsuos skambės dainos su kerinčiais vaizdiniais, kurie įkvėps kurti tai, kas neš visiems džiaugsmą. Neproduktyvu kažką kaltinti, geriau atsakomybę imti į savo rankas ir daryti geriausia ką galima, nes kiekviena mintis-sprendimas-poelgis turi reikšmę. Būtų į gerą, jei šeimos galinčios ir norinčios dirbti su žeme kurtų savo gyvenimus giminės sodybose aplink miestus ir miestelius ir aprūpintų juos ekologiškai švariais produktais ir gerintų krašto ekologinę situaciją. Tikiu, kad technokratinio gyvenimo būdo keitimas ir artėjimas link gamtos, protėvių kultūros puoselėjimas ir giminės sodybų kūrimas globalesniu mastu padėtų išspręsti socialines, ekonomines, ekologines problemas ir kurti Rojų Žemėje. Šalių teisinės sistemos turėtų tapti palankios giminės sodyboms (darniai su gamta sugyvenantiems mažiems šeimų ūkiams), jų gyventojams ir gyvenvietėms. Man žinoma, kad daug pavienių žmonių bei šeimų be valstybės palaikymo jau kuria giminės sodybas tiek Lietuvoje tiek įvairiose kitose šalyse. Linkiu sėkmės ir įkvėpimo visiems vienminčiams kuriant nuostabią gyvenamąją aplinką! Algirdas Švanys |
|
„Jei žmogus dvasiškai teisingas, orientuotas į savo vidinį pasaulį, gali būti, kad jam nėra didelio skirtumo, kur gyventi. Tikrieji namai yra viduje jo esybės. Tačiau priklausomam nuo išorinių sąlygų žmogui gyvenimas dirbtinėje aplinkoje, tarp daugybės žmonių niekada nebuvo ir nebus teigiamas nei jo fizinei, nei dvasinei gerovei.
Natūralu, kad man norisi pajusti, kokį komfortą sukuria gamta, kada ateini į ją atvira širdimi ir tyrais ketinimais. Per kažkurį laiką tampi gamtos dalimi ir tuo metu gamta atsiveria savo paslaptimi. Tau tampa suprantami tie dalykai, kurių niekada neteks išgyventi nuo viso to bėgančiam žmogui, besislepiančiam nuo gamtos savo jaukiame butelyje, automobilyje ar po rūbais. Matyt, galėčiau parašyti visą knygą apie savo asmenybės transformacijas, kurios vyko ir vyksta begyvenant gamtoje.“ J.Kačerauskas |
„Gamta yra dalis manęs, mano namai. Tai yra gyva esatis šalia. Stengiamės nieko nežaloti tyčia, kai nukertam medį – atsiprašom. Yra įrodyta, kad ir vanduo gyvas, ir medžiai gyvi, gamtoje gyvena įvairios esybės, reikia su jomis sutarti“, – pasakoja eko bendruomenės „Kalnuotės“ narė Irma.
Irma labai džiaugiasi savo sprendimu palikti Kauną, gerai apmokamą darbą. Moteris viena nusipirko didelį rąstinį namą su šiaudiniu stogu. Ji bijojo, kad gyvenimas sustos, jeigu ji negyvens taip kaip nori, gamtoje, dvasinėje ramybėje. Ir iš tiesų, netrukus jos gyvenime atsirado Žilvinas. |
|
„Mes netręšiam, nes augalai tokioje sistemoje gauna visko, ko jiems reikia. Mulčo reikia nemažai, privalu stebėti ir nuolat atnaujinti, tada nereikės nei ravėti, nei tręšti, nei bijoti kenkėjų. Viskas auga ir žaliuoja savaime, jei daržovėms parinkta tinkamiausia vieta, kad būtų pakankamai saulės ir šilumos.“
„Aš pirmą kartą savo gyvenime pasakiau, kad esu laimingas.... čia“ |
|
Jų miegamasis – 16,5 kv. metrų namelis iš šiaudų ir molio. Svetainė – erdvi gėlėmis nusėta pieva. Vonia – nedidelė kūdra. Virtuvė – akmenimis apstatytas laužas po atviru dangumi. Tolyn nuo miesto, tiesiai į gamtos glėbį, skulptorius Vytautas Žaltauskas ir jo antroji pusė Eglė Michalauskaitė pasitraukė, nes jiems nepatiko tai, kaip gyvena šiuolaikinė miesto visuomenė.
„Aš noriu ne šokiruoti, bet parodyti visiškai kitą požiūrį į elementarias gyvenimo vertybes" Susiję straipsniai: |
Maišiagalos seniūnijos rajone esančiame Melkio kaime kasmet vis daugėja gyventojų. Čia jie keliasi iš Vilniaus ir save juokais vadina naujojo kaimo kūrėjais. Vis gausėjančios bendruomenės negąsdina dideli atstumai ar žiemos metu užpustomi keliai. Jie domisi ekologija, dalijasi daržo gėrybėmis ir rūpinasi kaimo bendruomenės puoselėjimu.
Melkio kaimo bendruomenė - http://ecospirit.lt
Melkio mokykla ir darželis - http://www.melkys.lt
Melkio kaimo bendruomenė - http://ecospirit.lt
Melkio mokykla ir darželis - http://www.melkys.lt
Kardokai – tai kaimas tarp Kazlų Rūdos miškų, kurio sodybos įsikūrė pievose šalia Višakio upelio. Pretenduoja į šiaudinių namų sostinės vardą :) Čia nuolat vyksta paskaitos apie žmogaus ir jį supančio pasaulio ryšius, meilės erdvės ir vaiko harmoningos ateities kūrimą.
www.kardokai.lt
www.kardokai.lt
|
Vienas žingsnis link svajonės
|
Nuorodos
- Straipsnis "Gyvenviečių kūrimas: naujo šeimų gyvenimo modelio privalumai"
- Filmas apie „avtoprabeg“ 2012 metais: "Моя цветущая Родина"
- Ukrainos prisistatymas trečiame festivalyje „Skambantys kedrai“: "Украина Фест Звенящие Кедры"
- Bendras Ukrainos ir Rusijos laikraščių rinkinys „Tebūnie Gėris“, pristatomas internetinėje erdvėje. Užsiregistravusius pasieks aktualios žinios iš bendraminčių kaimyninėse šalyse: www.bytdobru.info
- Lietuvoje „Ekokaimai kaip darnios kaimiškųjų teritorijų raidos veiksnys” reportažas (žiūrėti nuo 9:50 min.)
- Rusijoje "Slavnoe" 2007 metais ir po penkerių metų - 2012 metais "Slavnoe 2";
- Ukrainoje "Svetloe".
- Kaip susikurti harmoningą gyvenimą? Įkvepiančios istorijos iš ekokaimų patirties (pdf)
- Verslumas ekokaime. Inovatyvių ekologiškų verslų įtaka visuomenės raidai (pdf)
Tenka susidurti su įvairiomis situacijomis, kurias sprendžiame bendrais raštais. Galbūt tokių kreipimųsi pavyzdžiai bus aktualūs ir jums (http://www.sventasodis.lt/dalinames):
- Laiškas rašytas VĮ valstybės žemės fondui dėl žemės mokesčių.
- Raštai savivaldybei dėl medžiolės uždraudimo ir sklypų pašalinimo iš medžioklės plotų: dokumentas1; dokumentas2; dokumentas3.
- Laiškas Aplinkos ministrui dėl medžioklės uždraudimo mūsų žemėje.
|
|
|
|
|
|